Tarkim, aš  Gantenbainas (Maksas Frišas)
 
Gerai, tarkim, aš šuo. Iš tikro visada buvau toks nepakenčiamas, kad galiausiai visi nuo manęs pabėgo. Išsilakstė. Likau vienas. Todėl, galvoju, neprošal kažkuo apsimesti, kažkuo tapti, kad nesijausčiau nelaimingas.
Menkai tenutuokiu apie šunis ir jų veisles; vaikystėje turėjau beveislį šunelį, bet po dviejų savaičių jis nuo manęs pabėgo, neišvėrė. Jau tada buvau stačiai nesugyvenamas. Veislių nepažįstu arba labai menkai. Tą jau sakiau, todėl net nežinau, kokia mano veislė. Tarkim, aš visai beveislis. Toks ir turi būti totaliai nelaimingas ir visų nemylimas padaras. Aš toks ir esu. Štai sėdžiu nuleidęs ausis prie parduotuvės durų ir tikiuosi, kad kas nors gal mes nesuvalgytą bandelę į šiukšlių dėžę, o aš ją dar beskrendančią pagausiu. Tarkim, aš esu alkanas. Juk tai visai nėra keista, kad toks beveislis, murzinas, neišvaizdus šunėkas yra alkanas. Visai. Tai atitinka standartus. Ir stereotipus. Aš stereotipiškas ciūcius. Net nežinau savo vardo. Manęs niekaip nevadina. Nebent pašaukia tuo trafaretiniu: „ciū ciū ciū“. Keista, ar ne? Ir kodėl žmonėm šovė galvon, kad būtent šis trijų raidžių sąskambis tinkamiausias prisigerinti prie šunio? Nežinau, ką jis reiškia. Dar galima būtų suprasti, jei  būtų naudojama kita frazė, tarkim: „pisj pisj pisj“. Arba – „chui chui chui“. Arba šitas: „čai čai čai“. Tai nors kažką galėtų vis dėlto reikšti. Bet tas „ciū ciū ciū“ tai jau nebežinau. Net loti nesinori.
 
O katė? Tarkim, aš katė. Arba katinas. Nors ne, geriau vis tik katė. Taigi, aš katė. Ir kaip mane šaukia? „Kis kis kis“. Arba aš višta. „Put put put“. Iš kur žmonės traukia tokius kvietimus? Aš lesu nuo žemės trupinius, ir visokį kitokį šlamštą randu ant kiemo, ko tik ten nebūna, galėčiau ilgai pasakoti, tik staiga šeimininkė kyšt galvą iš priebučio ir jau suokia: „put put put“. Labai ji man reikalinga. Ir ką jai atsakyti, ką atsakyti į tą „put put put“? Aš net nežinau, ką tai reiškia.
 
Pasiklauskim gaidžio. Tarkim, aš gaidys. Aš sakiau „tarkim“. Nereikia visko priimti taip tiesmukai. Taigi, aš gaidys. Neseniai paleistas iš kalėjimo. Ne, atsiprašau, ne tas, tikras gaidys. Tai nereiškia, kad esu tikrų tikriausias gaidys, kurį visi piso, kas netingėjo. Aš kalbu iš zoologinės pusės. Tai neturi nieko bendra su zoofilija. Tiesiog aš esu gaidys, tas su raudona skiautere, kuris pasipūtęs vaikšto po kiemą. Visos vištos yra jo. Dėl to jis ir pasipūtęs. Tai yra aš. Tarkim, aš gaidys. Ko norėjot manęs paklausti? Ne, vis dėl to geriau apsieikime be gaidžių. Tai labai painu. Aš bijau susipainioti.
 
Aš šuo. Tarkime, aš esu šuo. Labai paprasta. Savo bandelės šiandien nepasigavau. Taip būna, nieko čia nepadarysi. Aš užklystu į tą idilišką kiemą, kuriame toks pasipūtęs vaikštinėja gaidys, tas tikrasis su skiautere. Vienok, galėtume įsivaizduoti, kad šešėlyje ant priebučio laiptelių sėdi ir kitas gaidys, netikras, tiksliau, tikras, tikrų tikriausias, tik prieš savaitę paleistas iš kalėjimo. Ten jis buvo tikrų tikriausias gaidys. Dabar jam dėl to liūdna. Ir gal kažkiek nesmagu: juk  jei kažkas iš draugų sužinos, ką jis ten veikė už grotų. Nors gal jam ir nėra visa tai taip jau svarbu, iš kur aš galiu žinoti. Aš tik šuo. Ėjau pro šalį, nes neturiu, kur eiti, ir esu labai alkanas. O čia tiek mėsos. Tiesa, ji kol kas gyva, bet ką gali žinoti, kada kas bus paaukotas pietums. Aš žiūriu dar liūdniau į tą vaizdą, nei tas iš kalėjimo grįžęs gaidys, ir pradedu, nežinau dėl ko, loti. Man taip atsitinka, kai esu labai alkanas, aš nekontroliuoju savęs. Iš manęs tartum išsiveržia kažkoks skausmas, kažkokia neviltis ar prašymas, kažkoks nesuvaldomas noras išsakyti tokius prieštaringus jausmus, kuriuos pagimdo mano tuščias skrandis. Jau ne kartą tai pastebėjau. Arba patyriau. Tikrai, man tai ne pirmiena. Gaidys, matau, nustebęs žiūri į mane, tas, kuris pasipūtęs vaikštinėjo po kiemą, po to, atgavęs amą ir orumą, ima giedoti, tai yra kakariekoti, o kitas gaidys, kuris sėdėjo ant laiptelių, neištvėręs to kukariekavimo, užsiėmęs ausis išbėga pro mane iš kiemo. Aš dar labiau už visus nustebęs nustoju skųstis. Tada pastebiu ant laiptelių, kur sėdėjo gaidys, paliktą dubenėlį su atšalusios sriubos likučiais.
„Pareik, Jadze, ant švenčių“, man to tik ir reikia. Šiandien jau nebūsiu alkanas. Su alkanais galėsiu visai neblogai gyventi. Dubenėlis, aišku, švarus, jo net ir plauti nereikia, nustebusi tą konstatuoja kažkokia moterėlė, kai aš tuo tarpu guliu netoliese po krūmu.
 
Tarkim, šiuo metu aš moterėlė. Man kažkiek metų. Turbūt daug, aš jau neprisimenu. Kažkur apie penkiasdešimt. Netoli to. Bet tai nesvarbu, tai neturi jokios reikšmės. Man jau neberūpi išorinis grožis ir panašūs atributai, ta prasme, puošnūs rūbai, šukuosenos, kosmetika. Tai jau praeityje. Net ir praustis ne kasdien apsimoka: vanduo, muilas ir taip toliau. Juk gyvenu viena, kelios vištelės, gaidys ir katė, kad ją kur. Vėl bus kažkur įlindusi. Net šuns neturiu. O kam jis? Jį šerti reikia, o saugoti nėra ką. Neturiu jokio turto. Dar sūnus, kuris ne laiku grįžo iš kalėjimo, papildoma burna, iš kur aš imsiu jam kasdien paplavo ruošti. Nepradėsiu gi vištas pjauti, kurios kiaušinius deda. Katė – kitas reikalas, jai daug nereikia ir pati pelių prisigaudo. O sūnus tik sėdi visa savaitė ir neketina darbo manytis. Jau greičiau vėl ką nors pavogtų ir grįžtų į kamerą.
 
Bet grįžkim prie šuns. Arba katės. Ne, vis dėlto geriau šuns. Aš guliu laimingas po krūmu ir niekur neketinu iš čia eiti. Man niekur nereikia ir aš neturiu, kur eiti. Tad ar ne geriau likti vietoje. Čia pavėsis, nekaršta. Tylu, ramybė. Kaip kaime. Gal tai ir gali būti kaimas. Aš svarstau. Nors ne, greičiau miesto kraštas. Pakraštys. Nes žmonės čia negailestingi. Kaime kaipmat gautum paėsti. Ten kitaip, ten rūpinamasi šunimis. Nes šuo kaime labai svarbus elementas. Gal ir žmonėmis. Nežinau, negaliu pasakyti.
 
Iš tikrųjų galiu pasakyti, juk esu žmogus. Tik kurį laiką apsimečiau esąs šuo. Gerai, grįžkime prie žmogaus. Tarkim, aš žmogus. Vyras. Svarstau, kuo galėčiau arba norėčiau būti. Sunku pasakyti, juk čia tik žaidimas, todėl neverta apsimesti iškart ministru pirmininku. Kažkuo paprastesniu. Tarkim, narkotikų prekeiviu. Arba mokytoju. Tai mokytoju ar prekeiviu? Prekeiviu, manau, linksmiau. Sau prekiauji ir švilpauji iš laimės. Jokių rūpesčių, pinigai tik plaukia į kišenes, gyvenk ir žvenk.
Ale ne. Ne taip viskas paprasta. Žiūrėk tas, anas skolos neatidavė, o trečias ir vėl be pinigų braunasi. Neturiu, neturiu, aš jam sakau. Atnešk skolą, tada kalbėsime.
Būk žmogus, tik vieną, labai prašau, ryt grąžinsiu. Ryt pensijos diena, motkelė nesuuos, kai paimsiu.
Ryt negrąžinsi visų babkių, tau galas. Atiduodu jam paskutinį pakelį ir pyzdinu kuo toliau nuo jo, kad neapsivemčiau, toks jis man nepakenčiamas.
Taigi, darbas ne visai su inteligentiška publika, o kur dar visokia teisėsauga. Bet keltis anksti ir eiti į kažkokią gamyklą, arti dėl šildymo ir skaičiuoti skatikus, tai irgi ne mano svajonių karjera. Be to, šiame darbe didelė įvairovė. Kad ir dabar.
 
Tarkim, užeinu į spurginę. Antrą turi ateiti Jurgita. Taip tarėmės. Ji norėjo trečią, bet aš, savaime suprantama, paankstinau viena valanda, kad išlaikyčiau valdymą. Turės pabėgti iš paskutinės pamokos, jei jau nori pigiai apsiuostyti. Man patinka penkiolikmetės ir aš jau iš anksto susijaudinu, nors suprantu, kad kol prieisime iki šio klausimo, praeis dar beveik pusvalandis. Kita vertus, labai ilgai tempti irgi negaliu, dar turiu spėti į vakarinius anglų kalbos kursus. Suprantu, kad neužilgo reiks nešti mėsas iš šitos kiaulidės, tai kodėl neišmokus gerai kalbėti angliškai, juk nesiardysiu ten Londone kokiame fabrike, o gatvėj prekiauti be kalbos nerealu. Gaila, mokykloje nebuvau uolus bent jau šitoje srityje.
 
Tarkim, Jurgita jau sėdi spurginėje ir tai man žada pasisekimą, visuomet patinka, kai merginos laukia manęs, ne atvirkščiai. Aš žaviai nusišypsau ir apsimetu nustebęs, kad ji atėjo pirma. Toks jau aš esu ir todėl man sekasi jas vynioti aplink pirštą. Mes geriame kavą ir aš lyg tarp kitko apsiveju jos labai liauną liemenį, atrodo, tuoj nulūš. Kaip man patinka tokie liauni kamienai ir aš jau matau vaizduotėje ją po savimi. Ji šypsodamasi žvilgteli į mano ranką, aš juokdamasis ją atitraukiu ir mes toliau gurkšnojame, o aš jaučiu, kaip laikas ir nekantrumas spaudžia mano lytį, ligi artimiausios lovos vargu ar bus laiko nukakti, greičiausiai teks pasinaudoti biblioteka, kuri jau ne kartą man pagelbėjo, todėl imu ją už rankos ir sakau:
– Prieš kursus dar turiu užeiti į biblioteką susirasti vieną knygelę. Palydėsi mane?
– O kaipgi tas reikalas? (Ji, aišku, turi galvoje miltelius, kurių ryžosi išbandyti. Mane jai prirodė klasės draugė, kuria aš irgi seksualiai pasinaudojau. Tikiuosi, Jurgita to nežino, kitaip man būtų ne taip įdomu. Spėju, kad taip ir yra, dar geriau, jeigu ji būtų nekalta, tada iš viso ore.)
– Bibliotekoje ir išbandysi, – sakau jai ir šypsausi. Žinau, kad tai nuginkluoja.
Mes užeiname už galinių lentynų skyriuje, kuriame retai kas apsilanko. Ten knygos mokslinėmis temomis. Apskritai bibliotekoje vos keli lankytojai. Žmonės mažai skaito. Ir gerai, man tai tinka. Ant vienos lentynos krūtinės aukštyje aš padarau vietos ir paberiu prekę. Paimu šiaudelį ir truputį patraukiu pats. Iš tikro labai nemėgstu to šūdo, ypač tada, kai reikia tvarkyti tokią liauną šakelę, noriu jausti visą smagumą, bet suprantu, kad kitaip negalima. Tada paduodu šiaudelį jai ir sakau:
– Drąsiau, pirmas kartas nemokamas.
Matau, kaip virpa jos rankos ir aš jau norėčiau šią pat minutę įeiti pas ją, bet susitvardau, jai ir taip baisu, nereikia visko skubinti. Ji trukteli į save nedrąsiai ir užsičiaudo, bet užsidengia ranka burną, todėl nėra jokio garso. Tada jau drąsiau dar kartą ir po to atsiremia rankomis ir galva man į krūtinę. Man gerai, aš lengvai apkabinu ją  ir priglaudžiu prie lentynos. Jaučiu, kaip ji tirta iš juoko ir jaudulio, turbūt. Ranka už plaukų atlošiu jos galvą ir įsisiurbiu į burną. Jos juokas pereina į mane. Mes juokiamės vienas į kitą.
Girdžiu, kaip kažkas eina link mūsų. Staigiai apsuku ją ir uždengiu savimi, pats laikau rankoje knygą, žinau, kad Jurgitos nesimato. Tas kažkas prieina, žvilgteli ir, sutikęs mano atsuktą į save įžūlų veidą, nueina. Mes vieni. Aš neskubu mergaitės atsukti, bet imu atseginėti jai džinsus. Ji bando sulaikyti mano ranką, bet tuoj apsigalvoja. Kita ranka prasisegu klyną ir paruošiu darbo vietą, tai yra švelniai perbraukiu per jos minkštą vilną iki pat išėjimo. Netikėtai nusprendžiu negadinti prekės, tai bus galima padaryti kitą kartą, mėgstu eigoje improvizuoti, ir iš lėto įeinu pro galines duris. Žinau, kaip jai skauda, todėl ranka uždengiu burną. Ji skaudžiai kanda, bet nesipriešina. Aš skaitau pasidėtą ant lentynos knygą ir į taktą linguoju. Taip turi atrodyti vaizdas iš šalies. Taip ir atrodo.
 
Tarkim, ar dabar aš laimingas? Apsimetęs prekeiviu? Manau, taip. Tai gerokai smagiau nei sulįsti į šuns kailį. Bet mes dar turime mokytoją. Tiesą sakant, labai daug dar ko turime ir kuo galime apsimesti.
 
Tarkim, aš mokytojas. Anglų kalbos. Lakstau iš klasės į klasę, iš vieno aukšto į kitą, kasdien esu priverstas veizėti į  niekuo nesidominčius spuoguotus veidus, o po pamokų dar skubu uždarbiauti į mokamus kursus. Tik kursuose iš tikrųjų jaučiuosi įvertintas, nes ten žmonės renkasi motyvuoti, suaugę ir sugebantys demonstruoti reikiamą pagarbą. Beje, ten ir yra mano tikras uždarbis, nes mokykloje, kiek besistengtum, uždirbi kapeikas. Turiu tris vaikus: du berniukus ir mergaitę. Aišku savaime, kad pinigų mums niekada nėra per daug. Be to, man patinka kiaurą dieną būti užsiėmusiam. Ilgai namuose neištveriu. Mano žmona siaubinga. Jai amžinai viskas negerai. Nežinau, kodėl ją vedžiau. Bet vaikais ji rūpinasi puikiai. Todėl tegul taip ir lieka.
Tarkim, dabar aš skubu po visų pamokų ir reikalų mokykloje į tuos mokamus kursus, ten, kur yra mano tikras pašaukimas ir realus, apčiuopiamas uždarbis. Laiko dar yra, todėl užsuku į Centrinę biblioteką. Mėgstu pasižvalgyti ir vietoje paskaitinėti. Mano nuostabai, kažkurioje vietoje tarp lentynų aptinku savo mokinį, tik ne iš mokyklos, bet iš kursų. Toks guvus jaunuolis, labai komunikabilus, gabus ir, tiesą sakant, patrauklus. Labai savimi stebiuosi, kad tai pastebiu. Tik šį kartą jo veidas, galima sakyti, priešiškas, todėl skubiai nueinu šalin. Kiek spėjau pamatyti, jis skaitė knygą, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis mėgsta knygas. Todėl labai knieti pažiūrėti, ką  jis skaito, kas jį domina.
Kadangi laiko dar turiu, tai įsitaisau skaitykloje prie stalo ir laukiu jo išeinant, kad patenkinčiau savo smalsumą ir susipažinčiau su jo besidomima sritimi. Tai gali būti  medicina. Toks mokslinis skyrius, kuriame jį mačiau. Galbūt žmogui kažkas negerai su sveikata.  Mane apima gailestis ir susirūpinimas. Nors gali būti ir kas kita.
Tikiuosi, kad jis manęs nepamatys. Taip ir yra, nes jis ne vienas, jam nėra laiko žvalgytis. Nesuprantu, kaip nepastebėjau kartu su juo stovinčios merginos. O ta mergina viso labo devintokė iš mokyklos, kurioje aš dėstau, ir kuri nebuvo paskutinėje mano pamokoje, nors niekada anksčiau taip nesielgė, labai gera mokinė. Visai dar vaikas. Kažkodėl juntu viduje besikaupiantį pavydą. Kažkoks absurdas.
Jie išėjo, o aš nusiskubinu į tą mokslinį skyrių. Tikrai ten daugiausia medicininė literatūra: Hipokratas, visokių uždegimų gydymas, tuberkuliozės prevencija ir teisingo kvėpavimo propagavimas ir kita man nesuprantama literatūra. Bet labiausiai dėmesį patraukia viena lentyna, ant kurios aiškiai matosi kažkokių miltelių liekanos. Aš perbraukiu tą vietą pirštu ir pauostau. Apie narkotikus neturiu jokio supratimo, bet iškart suprantu, kad tai kokainas. Atmetu skalbimo priemones, kvietinius miltus, kas belieka? Nulaižau tuos likučius nuo piršto ir kitą akimirką jau pagalvoju, kad būtų neprošal vieną kartą šio vaisto pabandyti. Vaisto nuo rutinos,  beprasmiško lakstymo per klases ir nelinksmos kasdienybės šeimoje.
 
Tarkim, aš neturiu ką pasakyti daugiau. Tarkim, man viskas staiga išgaravo iš galvos ir aš nieko nenoriu. Noriu tik griūti ir ilsėtis. Tarkim, aš labai pavargęs. Nuo gyvenimo, nuo savęs, nuo visų kitų. Turbūt turėčiau šioje vietoje tradiciškai ištarti, kad „žinot, nebenoriu gyventi, man viskas nusibodo“. Man iš tikrųjų viskas nusibodo, bet gyventi noras nepraėjo. Greičiausiai tai natūralu. Todėl turiu susikaupti ir toliau apsimetinėti.
 
Tarkim, aš ta mergaitė, kurią taip brutaliai patvarkė narkotikų prekeivis bibliotekoje. Man penkiolika, nors tai jau žinoma, ir mano vardas Jurgita, kas taip pat yra žinoma. Aš pabėgau iš paskutinės pamokos, nes norėjau išbandyti narkotikus, o prekeivis, jis sakė, tiksliau, mano klasiokė, kuri užrodė man tą prekeivį, sakė, kad jį vadina Maksu, nors greičiausiai tai išgalvotas vardas, bet tai nesvarbu, svarbu tai, kad jis paskyrė man laiką, kuris nors ir netiko man, tačiau aš neturėjau kito pasirinkimo, tai ir pabėgau iš taip mėgstamos anglų kalbos, į kurią visos mergiotės eina dėl mokytojo, kuris nuostabus, gražiaveidis, tik rengiasi nešiuolaikiškai.  Kažkaip aš čia nelabai aiškiai išsireiškiu, man daug kas sako, kad kalbėdama šokinėju nuo vieno prie kito ir todėl mano mintys trūkinėja, bet svarbiausia vis tik yra tai, kad prekeivis, tai yra Maksas, kaip ir sakė mano draugė, tai yra klasiokė, mes tik neseniai ėmėme draugauti, kai sujungė mūsų klases, štai ir vėl aš kažkur esu, nieko, tuoj atrasiu save, ak taip, ji sakė, jos vardas Rūta, beje, kad Maksas patrauklus, velniškai patrauklus, ir tą aš pastebėjau vos jis įžengė į spurginę, eik tu šikt, kaip aš tą pastebėjau, o kai jis dar ėmė mane kabinti, liesti, maniau širdis sustos. Paskui mes atsidūrėme bibliotekoje, aš jau gerai visko ir nepamenu, tai buvo tokia būsena, pridėkim dar kokainą, kuris man velniškai patiko, o paskui tas gyvuliškas seksas, gėda ir prisiminti, bet tai buvo beprotiškai nuostabu, aš dar kaip gyva nesu nieko panašaus patyrusi, ir tik visa bėda, jaučiu, kad iškart tapsiu priklausoma ir nuo kokaino, ir nuo Makso, kad tik jis manęs nemestų.
Bent jis man tai pažadėjo prieš išlėkdamas į kažkokius kursus. Dieve, jis dar ir mokosi, neįtikėtinas vaikinas, tai ne mano klasės piemenys.
 
Tarkim, aš Maksas, vardas išgalvotas. Taip, tas prekeivis, kuriam velniškai sekasi. Bet tai ne vien likimo užgaida. Turiu ir pats pasistengti, kad sėkmė visada lydėtų. Dažnai šypsotis, būti paslaugus, dėmesingas, žarstyti komplimentus ir panašiai. Tai mano darbo dalis. Niekada nežinai, kas bus tavo naujas klientas. O naujokus gali pritraukti tik pagarbiai su jais elgdamasis. Ir, aišku, privalai parodyti kažkiek meilės.
Kad ir mano anglų kalbos mokytojas. Šiandien jis manęs mįslingai užklausė apie mano pomėgį knygoms. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad tai jis buvo tas tipas, kuris praėjo pro lentynas ir kurį aš nuvijau savo pikta veido išraiška. Labai nusistebėjau tuo, kad jo nepažinau, ir kaip atsiprašymą padovanojau jam savo žavingą šypsnį. Mačiau kaip jis sutriko, net išraudo, ir supratau, kurioje vietoje jis yra pažeidžiamas. Sumečiau, kad man atsiveria nauja galimybė pritraukti klientus ir nauja patirtis žmogiškų santykių anatomijoje. Moralė čia ne prie ko ir visi tie absurdiški tabu. Biznis yra biznis, ir tas mokytojas giliai įklimps į kokainą, tam geros visos priemonės ir aš nesibodėsiu jomis naudotis. Aišku, prieš tai reikės kažką pakeisti jo išvaizdoje – rengiasi labai nešiuolaikiškai ir šukuosenos nulis. Tai ir viskas. Esu labai patenkintas šia diena.
 
Esu labai nepatenkintas visu tuo, kuo mėginau apsimesti. Bet, tarkim, kažkuo kitu apsimesti man ir neišeina. Taip tik atrodo, kad gali vaidinti gerutį, prigimtis vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda. Žmogus lengvai nuspėjamas dėl savo polinkio į nuodėmę. Apskritai, žmogų žudo jo norai, besaikiai poreikiai ir vaizduotė. Atimk visa tai iš jo ir galėsi eksponuoti jį gyvulių muziejuje.
 
Gerai, pabandykim dar kartą. Tarkim, aš moterėlė, ta moterėlė, kurios sūnus grįžo iš kalėjimo, deja. Juk negaliu apsimesti, kad jis buvo komandiruotėje arba uždarbiavo Norvegijoje. Kaip pavydžiu tų vaikų mamoms, kurios gauna perlaidas iš Londono, Dublino ar kitur. Kad ir jis bent kur išvažiuotų. Arba grįžtų atgal. Kad tik nereikėtų jo matyti. Pagalvoju kartais, kaip aš jo nekenčiu. Juk ir į kalėjimą sėdo (ką čia slėpti) per mane. Tai aš sugalvojau pagrobti tą vaiką, tą mergaitę, o po to reikalauti išpirkos. Ir pinigų paimti iš šiukšlyno dviračiu važiavo jis. Manęs mergaitė, ačiū Dievui, nepažino, todėl visa kaltė teko jam. Dar ir vagystes visokias jam prikabino. Jis, tarp kitko, daugelį jų pats ir padarė.
Todėl ir pakenčiu jį kol kas, kad tada manęs neišdavė. Bet geriau jau jo nebūtų.
 
Tarkim, aš Jurgita, mergaitė, taip, ta pati, kurią prieš aštuonis metus kažkokia moteriškė nuviliojo į vieną namą ir po to jame užrakino ir laikė tris paras, kol galų gale policija išvadavo. Tas tris paras mane lankė tik vienas vaikinas, kuris, kaip paaiškėjo paskui, mane vienas ir pagrobė, ir vienas reikalavo iš mano tėvo, to meto miesto mero, apvalios pinigų sumos. Moterį aš kažkodėl tuoj pat pamiršau, net neprisiminiau, kaip ji atrodė, ir sutikau su viskuo, tai yra su tuo, kad pagrobime dalyvavo tik tas vaikinas, buvau tuo metu baisiai persigandusi ir mano šlapimo pūslė sunegalavo, tai yra įsimetė kažkoks uždegimas, aš visą laiką norėjau šlapintis, o čia begalė visokių žmonių, veidų, kamerų, ir visi tik kažko klausia, o aš noriu į tualetą, bet jie manęs negirdi, tik klausia, tada aš jiems sakau: taip, tai jis, ar jau galiu eiti? o jie: ne, dar du klausimai; ir taip toliau. Paskui viskas kartojosi teisme: vėl klausimai, daugybė veidų, o aš tik noriu visus juos apšlapinti, daugiau nieko.
Po visko, kai jau pasveikau, prisiminiau ir moteriškę, net atrodė, kad galėčiau pamačiusi atpažinti, o tada, kiek man jų berodė, nepažinau nei vienos, todėl galų gale pasakiau, kad jokios moters išvis nebuvo, kad tik jie atsikabintų ir išleistų mane į tualetą, kad pagrobė tas vaikinas, tada visi lengviau atsikvėpė, nes parodymai sutapo, bet kaip būčiau galėjusi po viso to vėl iš naujo viską prikelti ir pasakyti, kad žinot, tas vaikinas nekaltas, jis man tik valgyti nešė, nors tai, žinoma, irgi kaltė, kad nusiviliojo mane moteris, kaip galėčiau vėl apie tai prabilti, todėl ir tylėjau, visą laiką jaučiau kažkokią kaltę, sąžinės graužatį, bet tylėjau. Gaila buvo to vaikino, jis buvo geras, gerai su manim elgėsi ir net man patiko, buvo gana simpatiškas, kiek aš tada septynmetė galėjau spręsti.
Tarkim, dabar aš jį pamatau. Ką tik, prie savo namų. Ar gali būti, kad apsirikau, kad tai tik sutapimas? Jis stovi ir kažko laukia. Arba neturi ką veikti. Gal nelaukia. Jaučiu, kad turiu prieiti ir įsitikinti, kad tai jis. Rankoje spaudžiu paketėlį, kurį pirkau iš Makso, pirmą savo prekę šitos rūšies ir mielai ja pasidalinčiau su žmogumi, kurį nekaltai apkaltinau. Proga išpirkti kaltę. Aš taip ir padarau.
 
O siaube! Kas toliau?
 
Tarkim, aš esu mokytojas. Taip, tas pats. Ir einu aš dabar namo po sunkios darbo dienos. Galvoje visiška sumaištis. Kišenę degina popierinis paketėlis, jaučiu jį dešine šlaunim. Tas mokinys man pats jį įkišo į kišenę, dar sekundę kitą sulaikė savo ranką mano kišenėje, paskui kaip visada žavingai nusišypsojo ir paplekšnojo kita ranka man per petį. Ir nuėjo. Aš likau išsižiojęs. Turbūt buvau išsižiojęs. Taip keista. Kas vyksta? Noriu suprasti. Kas man darosi? Aš einu ir veik nieko nematau. Atsitrenkiu į kažkokią porelę. Burbteliu: atsiprašau. O kaip atsakas man nuskamba: mokytojau. Aš atsigręžiu ir prietemoje matau savo mokinę, tą pačią, kuri pabėgo iš mano pamokos, kad apsiuostytų bibliotekoje su mano mokiniu, tik dabar ji stovi jau su kitu vyriškiu ir šypsosi man. Aš nusprendžiu prieiti ir paklausti jos, kaip vartojamas tas daiktas, juk ji jau greičiausiai tą darė ir gali pamokyti ir mane. Po kurio laiko mes visi trys nusprendžiame eiti pas ją į namus, tėvai išvažiavę, negana to, ji dar paskambina kažkokiam Maksui, kuris, pasirodo, visai nėra Maksas, tik tas mano mokinys iš mokamų kursų, bet visa tai nesvarbu, nes visą naktį mes praleidžiame be miego, nuogi šėldami ir be perstojo kvatodami. Tai buvo keisčiausia ir pati nuostabiausia naktis, kokią kada nors patyriau ar dar kada nors patirsiu. Visi keturi mes tapome labai artimi.
 
Taip, visa tai labai šuniška. Kaip bežiūrėsi. Jau geriau būti tikru šunimi. Net jei ir neturi ko ėsti.
Tarkim, aš šuo.