Monotoniškas variklio gausmas užgula ausis, iliuminatoriai tampa blizgiais veidrodžiais. Kažkodėl Valdui jie primena artimųjų antkapinių paminklų juodąjį granitą. Vaikinas kratosi tos šmėkštelėjusios minties, tačiau kaltės jausmas – kodėl netesėjo motinai duoto pažado apsilankyti per Vėlines? – jo neapleidžia. Paraudę vokai vėl tampa lyg švino pripilti: tai vis per tas bemieges naktis, atidžiai renkantis būtinus kelionei daiktus, mintyse rikiuojant darbus ir įvairiausius reikalus paskutinėmis dienomis Anglijoje. Mintys klimpsta į snūduriavimo audžiamą mozaiką, pinasi su išplaukiančiais prisiminimais, sūkuriuoja kartu su ateities planų atplaišomis.
Kūnas tampa lyg besvoris, tik tie švininiai vokai...    

...Akys – skaudžios nuo vaiskios Ispanijos padangės, o beveik violetinė pečių juostos oda degė nuo negailestingos pietų saulės. Kelintą pusvalandį Valdas kovojo su troškuliu, nes likti be sušilusio geriamo vandens atsargų iki vakaro – būtų tikrai kankinanti beprotybė. Gerai, kad Romkis, jau antrą sezoną šiuose pomidorų laukuose besidarbuojantis anykštėnas, nešykštėjo naudingų patarimų naujokui. Perspėjo, kad ir kaip betroškintų, nekąsti skinamų nokstančių vaisių – ant jų smulkiais taškeliais dar likę chemikalų pėdsakai, kuriuos kiti netgi užuodžia... Bet dabar ir Romkis įnirtęs prakaituoja, piktai tyli visą pusdienį. Gandai, kad atvyko stambi grupė marokiečių, turbūt nebus perdėti, o nuo šios naujienos linksta keliai: tie, pavadinkime, įdegėliai dirbs ir už pusę to atlygio, kurį taip sunkiai pavyko suderėti neseniai atvykusiems europiečiams...
Vakare į baraką užėjęs apskaitininkas apdalino visus po kelis suglamžytus riebaluotus žalsvus banknotus ir griežtai aiškino: „Todo libertad... Fin!“
Šeimininkas per tarpininką trumpam pokalbiui išsikvietė Romkį. Grįžo šis jau kaip rytdienos naujokų grupės brigadiero, bet taip ir negalėjęs užtarti, kad nors Valdą paliktų dirbti toliau...

*  *  *

Graži ta Olandija su savo vėjiniais malūnais, pajūrio dambomis ir spalvingais miesteliais! Gal kiek panaši į Kuršmarių ar dar vadinamo Vilhelmo vardu kanalo pakrantes, bet kad nelabai kada yra tą grožį matyti ir vertinti... Narcizų plantacijose – pats jų skynimo darbymetis.
Valdas atvyko čia per pažįstamus įdarbintojus. Ispanijoje sunkiai uždirbtų pinigų vos užteko apsigyventi. Keista: už pragyvenimą mokėk avansu, o uždarbį gausi tik atprakaitavęs savaitę... Vyresnysis čia rudaplaukis lietuvis su patinusiais paakiais, bet labai šiurkštaus bendravimo būdo. Darbo pradžios sąlyga – lietuviškų dokumentų pridavimas šefui.
Bėda užgriuvo netikėtai. Valdas, atnešęs eilinę pilną dėžę gėlių, geriau žvilgtelėjo į apskaitos lapą:
– Viršininke, kodėl vietoj šešiasdešimt penktos man užrašė penkiasdešimt šeštą? Prašau pataisyti...
– Prašai?! O tu čia rašai? Skaitmenis painioji... Jam, matai, Jolka skaičiuoti nemoka! Atsirado narcizas, ble... Ateik! – Šefas išsitraukė iš polietileninio maišelio žaliąjį dokumentą. –  Tavo pasas. Priduodi aprangą, batus, susirenki savo šmutkes – ir čiuoži neatsisukdamas, supratai?! Atsisuksi – veidrodyje savęs neatpažinsi! Narcizas, jo majo... Dink, kol dar geras esu!
       
*  *  *
 
Anglijoje darbų netrūko, tik Valdą vargino jų kaita ar tiesiog naujos paieškos.
Iš pradžių teko pardavinėti gėles. Sunku tai įvardinti lietuviui įprastu pardavinėjimu: paplūdimių link vedančiame greitkelyje, prie pat šviesoforo, įsižiebus raudonam signalui, likdavo keliolika sekundžių pulti prie sustojusių automobilių, įsiūlyti rožes pro atvirą langą kokiai jaunai porai ir spėti paimti banknotą. Vėliau žiūrint į mašinų srautą, paruošti naują puokštę ir vėl tykoti raudono signalo. Ir dar sergėtis, kad tame sraute nebūtų – dažnai persirengusių! – policijos pareigūnų. Kilus pavojui, kad sulaikys – neužtrukti su atsitraukimo planu, neprarasti gėlių ir taip toliau, ir panašiai. Juk patogias prekiauti vietas jau seniai užėmę negailestingi konkurentai noriai grasindavo ir prikulti naujoką...
Kitas darbas iš pirmo žvilgsnio buvo lyg ir lengvesnis.
Skrajutes apie pogrindiniuose bordeliuose teikiamas „paslaugas“ išmėtyti į pašto dėžutes, sukaišioti skelbimų lentose ar gatvės telefono kabinose gal nėra sunku, bet reikia turėti akis, kaip sako, netgi pakaušyje, niekada negrįžti į aplankytas vietas, neduokdie eiti konkurentų pėdomis... Bet Valdui visad pasišiaušdavo plaukai vien pagalvojus, kas lauktų jo įkliuvus. Šeimininkas buvo griežtas ir ne kartą prasitaręs, jog turi ryšių su kileriais albanais... Bet ką sakytų visa tai sužinojusi motina?
Tuoj po žinios apie tėvo mirtį Lietuvoje, radus darbo fermoje skelbimą, atėjo ilgai laukta ramybė. Našlys seras Vilhelmas buvo dalykiškas, gal kiek tiesmukiškas, bet teisingai vertindavo Valdo pastangas tobulėti. Šiam tuoj pakluso žemės ūkio padargai ir senoviškos sodybos priežiūros priemonės, todėl nebuvo didelių sunkumų įsigyti fermeriui visus reikalingus dokumentus dirbti su naujausia technika. Valdui patiko ir palėpėje jam skirtas kambarys su stoglangiu: pagaliau atsirado nedidelis savas pasaulėlis su patinkančiu paveikslu, internetu, įdomiomis knygomis apie žemės ūkį.
Sero Vilhelmo vyresnieji vaikai buvo išsimokslinę ir turėjo verslus Londone. Tėvas labai mylėjo ir lepino jauniausiąją dukrelę. Klementina dažnai spigindavo paauglės akimis į ryškių vyriškų bruožų samdinį Wald ir sekiodavo jį, ieškodama progos paflirtuoti.
Vieną lietingą rudens šventadienio popietę Valdui sėdint prie kompiuterio, į kambarį įšuoliavo visa sulyta Klementina, krito į tvarkingai jo paklotą lovą ir valiūkiškai kikendama ją sujaukė. Lietuvis griežtai paprašė šeimininko dukrą apleisti patalpą. Ambicingai patempusi apatinę lūpą, ši pasileido pro duris ir laiptais žemyn. Nežinia, ar kaltas lietus, ar nutrūktgalviška skuba, bet mergaitė paslydo ir nubildėjo laiptais į apačią, susigniuždydama ranką. Į dukters šauksmą atskubėjęs tėvas šuoliais užlėkė laiptais į pravirą kambarį palėpėje ir nustėro pamatęs sujauktą lovą...
Seras Vilhelmas panašėjo į įniršusį liūtą – seniai nukaršusios Britanijos simbolį. Nuosprendis buvo aiškus ir neapskundžiamas: tėvas neleis skriausti savo mylimos dukters, todėl Valdas per 48 valandas turi palikti ir sodybą, ir šalį. Antraip policija tikrai atliks savo pareigas, ir nepilnametės skriaudikas ilgam sės už grotų! Samdiniui net nebuvo leista paaiškinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų...              

Valdas, pabudęs nuo staigaus smigimo žemyn pojūčio, apsižvalgo: po lėktuvo sparnu jau švyti Kauno žiburiai. Palydovė sveikina visus su reiso pabaiga ir palinki malonių artėjančių švenčių.
Valdui pravėrus pirmo pasitaikiusio taksi duris, pribėga uždusęs vaikinas, dar matytas lėktuve:
– Draugeli, gal kartais į Kalniečius?
– Ne. Šveicarija...
– A? Supratau, tai Jonavos link. Gud lak*!
„Ne, šįvakar niekas nelaks...“ – šypteli sau Valdas, bet balsiai ištaria:
– Ir tau – sėkmės!
Taksi vairuotojas nė neklausia, kur važiuoti, – suprato iš nugirsto pokalbio. Pasukęs į greitkelį, pagarsina vietinę radijo stotį. Valdas klausosi negirdėtos, bet taip artimos jam dainos žodžių. „Prasibasčiau po Europą, – graudinasi mintyse, – kai čia pat gimtinėje galiu rasti ir Londoną, ir Paryžių!.. Žemės darbų ūkyje – net ir tų velnioniškai pasiilgau!“
Už subolavusio užrašo ŠVEICARIJA automobilis staigiai pasuka į dešinę.
Valdas pajunta gimtųjų namų artumą ir pagaliau supranta, kad šįvakar prie Kūčių stalo jo kėdė šalia motinos, taip staiga pasenusios po vyro mirties, tikrai nebebus tuščia.
________________________
* Good luck (angl.) – sėkmės