Kalėdos

Ko prašau iš užgimstančio Dievo?
Kaip seniai nieko sau neprašiau...
Buvo visko gana?
Ar užgeso jau norai ir neliko tikėjimo,
Kad kas nors gali duoti?
Taip, už ačiū, visai nepelnytai?
Taip nebūna...
Jei ir buvo kada, tas karalius jau numirė.
Betgi būna stebuklų kalėdinę naktį?
Ne, nebūna.
Tiktai didelis noras ir mūsų tikėjimas,
O praėjus Kalėdoms vėl liksim
Su didžiule skolos kupra...
 
Vieną naktį tamsioj bažnyčioj
Vėl kažkas prakartėlę ardys
Ir nuneš Jėzusiuką palėpėn...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
 
Žemėj vyks tai, kas turi įvykti.
Išprotėjęs pasaulis stebėsis –
Gimdo motinos kūdikius –
Angelėlius sparneliais baltais,
Juos pamaino kažkas ir pasklinda
Gegužiukai monstrais klaikiais.
 
Ko prašau vėl užgimstančio Dievo?
Ne, nieko sau neprašau...
Tik tegu išgyvena
Visi tie, kuriuos šaudys
Ir sprogdins, ir kankins, ir žudys.
Tenemiršta vaikai badu.
Teišgirsta kas nors visatoj
Skaudžią maldą senų...
 
Tas kraupus fejerverkų šėlsmas –
Tarsi šokis maro laukuos.
Teprašau vėl užgimstančio Dievo –
Teneatima, jeigu neduos.
daliuteisk