Aš netikiu likimu, bet kartais atrodo, kad jis šaiposi iš manęs. Ir tarp visų nesėkmių slepiasi vienintelė kibirkštis, kuri kada nors turėtų ryškiai užsidegti, bet gyvenimas nėra tobulas, nes nėra tobulumo, todėl pakilus į pačią viršūnę ateis laikas, kai reikės nusileisti... O nusileidus pakilti neįmanoma, kadangi laikas smėlio laikrodyje, kurį skalauja bangų prisiminimai, niekada nesustoja...
    Depresijoje paskendusiame kambary sklandė melodijos, kurios užpildė tuštumą mano sieloje. Ir po eilinės nesėkmės aš praradau norą judėti pirmyn. Jaučiau sielvartą, kuris susimaišė su pykčiu, bet tai ne dėlto, kad man nepasisekė... Tai dėl to, kad aš pats nieko nesugebėjau padaryti, tuo pačiu nuvildamas žmones, kurie manimi tikėjo. Ir dabar turiu tik du pasirinkimus, bet eiti atgal aš negaliu, nes neišlaikiau pažado, kurį buvau davęs artimam žmogui, todėl belieka pakilti ir toliau judėti per nesėkmes su viltimi, kad kada nors gyvenimas bus mano pusėje. Ir pažvelgęs į danguje sklandančius paukščius atsistojau uždarydamas savo pianiną, nes gyvenimas yra per trumpas, kad švaistytum laiką, todėl nuo šiol kiekviena sekundė man brangi, nes sudėjus jas visas ateina laikas, kai likimas vėl duoda šansą, galimybę pasitaisyti... Ir daugiau nebegaliu jos prarasti, nes niekada nežinai, ar ji ne paskutinė...