Žiema kažko vis neskuba — anapus slenksčio,
o šiapus rudenys, pajuodę, purvini,
priklaupti reikia, dangui nusilenkti,
baltumo mūsų žvilgsniai alkani.

Ir mes šitam rudens gedėjime ne dviese
po vieną tarp dangaus ir žemės, ir žvaigždžių,
ir sieną man baugu delnais ir lūpomis paliesti,
o dangų abitu nakties aprengt geidžiu.

Tegu nustoja ilgesys riedėt bedugnėn,
te nepaliauja marių vilnys šaukt krantus,
tegu užlieja viską dieviškos padangių ugnys,
tegu nors snaigėms krintant mūsų mintys bus kartu.