SKUDUČIAI (Triptikas)

1. xxx
Šešėliai nuslydo rugienų skudučiais,
Ir sieloj jausmai subangavo.
Ant smilgų voratinklių plaikstės likučiai,
O beržas palaužtas dejavo.

Ir aš mintimis per rasotas rugienas
Nuskuodęs į praeitį žilą,
Išvydau, kaip šlama prabėgusios dienos,
Pavirtusios medžiais prie šilo.

Kai žvaigždės pabiro į tėviškės lauką
Ir mėnuo upelin įkrito,
Pajutęs gyvybės pašėlusią trauką,
Rašiau tau eiles iki ryto...

2. xxx
RudEnis rugienų skudučiais užgrojo,
Sukluso kas gyvas gimtajame kaime.
Prie vartų liepsnojantis klevas pamojo,
Ne kartą regėjęs, kaip laidoja laimę...

Ir širdį užplūdo jausmai margaspalviai,
Liūliuodami ėmė į praeitį kelti.
Miestelin, kur pasagą laimės man kalviai
Tėvų paprašyti norėjo nukalti.

Skudučiai nutilo, tik klevas šlamėjo.
Skambėjo bažnyčios varpai už kalvelių.
Gyvenimas mano pražilęs, bet ėjo,
Tėvynės keliais ir takeliais tėvelių...

3. xxx
Naktis rudens sonetą deklamuoja,
Pritardamas jai vėjas skudučiuoja.

Pro langą pravirą klausaisi jų pritilus,
Nuo atminimų vasaros įšilus.

Sonetas ir į mano širdį krenta,
Nes jis byloja amžių tiesą šventą.

Ir man patinka vėjo skudučiavimas,
Tačiau labiausiai tavo pabučiavimas...
Sodininkas