Nelingvās mintys seka iš paskās,
Papranti būt’ ir alkanas, ir senas,
Namų nebėr, tik stogas virš galvās,
Ugnis, ir to nebeskūrena.

Tik dūmai graužia dūšių par naktis,
Nebėr kam pasakyt’, kad rytas šaltas,
Kad tiktai vėjas aplunkis,
Tik paukštis sučiulbēs prē vartų,

Kadu vanduo pavasarią atuš,
Gulās unt stalą duona neraikyta,
Ažmirš gegutę suskaičiuot’ metus,
Ir neišauš daugiau  unkstyvas rytas.