Šiandien vėjas tavo aromatą atnešė,
Išdidžiai širdingai aš jam padėkojau.
Nežinau, kodėl po šitiek metų padvelkė?
Sugrįžai, kai į tave seniai ranka numojau.
 
Kvapas kadagių, muskato, vanilino
Smelkiasi per ryto skaisčią saulę.
Kokio velnio pas mane dabar atpėdino
Iš to laikmačio sena bereikšmė meilė?
 
Nekviestas, nelauktas ir sapnuose pamirštas,
Užverstas seniai pernykščiais lapais.
Tu iškritęs iš minčių taip, kaip nesuprastas.
Apsukriai ėjai galbūt kvapais apnuodytais?
 
Langais atlapotais šviesų vėlų rudenį,
Grindimis prabėga vėjo siųstas atsakas —
Nebijok, mieloji, atpažinti budelį,
Tą, kuris į rankas įdavė tau kulkas.
 
Dienos bėga — klostosi. Viskas taip pamirštama,
Kur nuskynėm rūtas, kas pakišo trupinį.
Atliūliuos senatvė, jaunystę sprangindama —
Glostysim saulėlydį, išgirsdami aidesį.