Nebuvo nieko
ir tyla
aukodama akimirkas nežinomųjų
išsiskleidė pakilti

bet po sparnais
aš nebe ta

ir vis dar
Negaliu prabilti

tik tai 
Laukimas išdidus
ne nuolankus
sakau
laukimas

kai užrakinusi žodžius
laikau save užsirakinus

išskleidusi sparnus
tyla
giliai į sielą įsižiūri

aš nebe ta
kartoju jai

kol širdyje
neįsikūrė