Ten niekada nelyja lietūs
Ir niekada nelijo,
Bet kaupias nuodėmės išlietos
Pajuodusiom lelijom
 
Ant vandenų, kurie nedžiūsta –
Jie sūrūs tik ir kartūs.
Gyvena žmonės ten be būsto,
Be slenksčio ir be vartų.
 
Ten niekada negieda paukščiai
Ir medžiai ten be lapų,
Netgi padangė žiūri baukščiai
Į žemę lyg į kapą.
 
Ir aš tenai buvau užklydęs –
Ir laikas man sustojo...
Ir liko dvi giliausios brydės,
Ir tai, ką paaukojau.