Slyvų kvopas
Unt kalnėlio aukštai
Be takėlių kelių,
Prie šilalio gryčela stovėjo.
Ir kaip šindėj menu
Palei gurbų plačiai,
Puokštėm slyvos geltonos žydėjo.
Dar mažutė buvau, kašikėlį nešiau,
Slyvelas jan runkytėmis dėjau.
Suknyti štapelnu, burbuliukais puoštu,
Šitam kiemi linksma maklinėjau.
Buvo ti dar šuva, šulinėlio šalia.
Jį sudraskė vilkai čia parėjį.
Graudu buvo tadai,
Man skaudėjo labai,
Net vuogela visai nepadėjo.
Dar bobutį menu.
Palei šilų tamsu. Neatamenu ko mes ten ėjom?
Runkoj lintų nešu
Ir bobutė kartu,
Gal tadu lapėm olas uždėjom?
Vis akyse regiu- mėlynai tai žydrai
kyšo kominas didelio stogo.
Išdažytas anas kaip dungus tobulai —
Neužmiršiu aš šitokio grožio.
Kur namai? Kur namai?
Kur vaikystės takai?
Užužėla net somanom pievos.
Man pakvimpa dažnai,
Vėjas neša nūnai,
Slyvų kvopų puokštelam geltonų.