Dulsinėja
Seniai tai buvo — rugpjūty krito sniegas,
o aš buvau išklydęs pievom ir laukais,
klausydamas, kaip žalias žiogas čirškauja po sniegu,
ir težinojau — liūdnas vakaras ateis.
Rinkau gėles ir žiedlapius barsčiau po vieną,
byrėjo graudžios rasos vakarais,
ir naktys ilgesingos, sopios dienos
ištirpo tarsi rytmetį sapnai.
Ėjau ir negrįžau, iš kur išėjęs,
siūravo aukso varpos tylumoj,
ir man atrodė, kad šaukiu aš savo Dulsinėją,
ir tik senų malūnų sparnas moja man.