Kelionė
Jau nebėra gelmės, tik seklios brastos,
nors dar į žiburį, kad nepaklysčiau, vis einu,
ir vis tikiuosi tau žodžius surasti,
kad tau padėčiau ant šiltų delnų.
Bet žodžiai krenta, tavo rankų nesugauna,
kažkur pro šalį, dūžta akmenin,
it medžio liemenį, taip jauną, liauną,
mane prilenks prie žemės viesulai.
Buvau pavargęs nešt žodžius prieš vėją,
jie dar tik kalėsi, liepsnojo pažadais,
nurimt, nuščiūt, nutilt reikėjo,
bet ne — ir vėl kilau, ėjau tavin.