Tėva pamakas
Sodželkas mindres inšali un ladu.
Varvekliam slunktas, viškei nėr pagadas.
Menuo nakčiu ažudege panaru.
Ir nemegot, paūtariat teip gera.
Ir pometin ataina čėsas senas.
Ir mana tėvu tasai čėsas mena.
Veizu, kaip prie vazaunes arklį kinka.
Ir neša balnu, pakeltini, lunku,
Ir inarus, ir vadelas da jama.
A arklys spraunas, rodas, kasa žemi.
Ir pačias kojas talyn vaiku neša,
Kai tėvas paturėtia arklį praša.
Maniau, išbegs, pargriaus, inspirs —
Žinojau — mani tėvas nepagirs.
Bet ku aš padaryt galėjau,
Kad arklys graitas keipa vėjas.
Rodes, kad tėvas baisiai didelis,
Bet arklys da didesnis, a aš takia maža, mažyte...
Galeja tas arklys mani pavyte...
Menu, keip tėvas undenį iš rava semia,
Atrode, ajerai ti dungu remia.
Senai jau sodželkas unduo nuseka,
Kitas jau pasakas man šindej mindres seka.
Nat šindej man markatnas jama juokas,
Kad pakinkyte arklia teip ir neišmokau.