Nuo ankstaus ryto vyrai lyg musės užplūdę aludę.
Įėjimas iš gatvės. Prie durų sėdi žilas baikeris.
Alaus neprašo. Kramto duoną iš vienatvės. Liūdi.
Kažkada kelionių burtai ir vaizdai jį užkerėjo.
 
Jo rankos grubios. Kartais grūmoja praeičiai.
Laikas keičia ženklus, kelius. Bohemiška rapsodija
Nebeskamba. Buvo moterys, euforija, greičiai.
Nūnai skaičiuoja centus ir alumi mintis nuodija.
 
Dienos šurmulys nugarmėjo. Gatvėje liko tik vėjas.
Laisvė čia – turgus. Šiandien ji myli pilką nuvorišą.
Laiku nusivylęs baikeris valgo spurgas ir išėjęs
Į gatvę plaukus senoviškai vėl į kasą susiriša.