Vakarui
Vėl pasitiksiu vakarą kaip svečią,
Vėlai pravėrusį apsnūdusius vartus.
Pabos kieme, kursim viduj krosnelę,
Tegul padės man rankioti žodžius.
Jis pilku švarkeliu, bet jautrią sielą turi,
Girdėjo daug šnabždėtų paslapčių,
Kai sužibėjusia pirma žvaigžde užbūręs,
Akių drovumą slėpė šešėliu.
Dabar anksti, anksti į pirkią skuba,
Senas knygas kartu su juo keliu,
Jų puslapius, lyg padėvėtą rūbą,
Atsargiai glostau ir toliau verčiu.
Prie vakaro, manęs, dar keletas prisėda,
Kurių eilėraščiais lyg oru kvėpavau,
„Vėl žemės ilgesy“ Mačernio trioletą,
Kaip guodžiantį pamokslą sau skaitau.
............................................
Vėl pasitiksiu vakarą kaip svečią...
Žinau, su juo nebus man nuobodu
Ir baigiant degt dar vienų metų žvakei,
Išliks šviesa jo atneštų minčių.