Kai Kūčių vakaras ateis toks dieviškai ramus,
Baltieji angelai lankys visus visus namus.

Susėsime prie stalo, apžvelgsim artimuosius,
Jiems šypsenas ir meilę, jaukumą dovanosim.

Išėjusiems anapus ant stalo dėsim lėkštę,
Kad mūsų meilios mintys juos ir tenai paliestų.

Žvakelės tyliai ragins žibėti ugnį šventą,
Kad meilė — mūsų meilė — visus metus gyventų.

Kad ji nušviestų kelią, kuriuo drauge keliausim,
Kad ji mums teiktų galią vis laimint mylimiausius,

Vis laimint savo būtį ir visa, kas aplinkui,
Mes nesame menkučiai — mes meilėje galingi.