Baltas angelas ištiesė ranką
ir pasakė: eime
per gyvenimą šį,
nes liūdėt tau užtenka,
ašarų tų jau gana.
Baltas angelas mojo sparnais
debesuotom medžių viršūnėm.
Tu paverski liūdesį pelenais
ir tikėki, kad laimė žemėje būna.
Baltas angelas kvietė mane
į stebuklų pilną laimės šalį
džiaugtis, mylėti, tikėti,
kad visi šitaip gali.
Nedrąsu, neramu, nejauku,
gal neįprasta buvo truputį,
bet aš ištiesiau ranką,
tariau:
gera angelu žemėje būti.