Net juodai skliauto spalvai nutrupėjus,
Iš panagių mes rinkome šukes.
Ir bandėm uždaryti šiaurės vėjus
Į jau išdžiūvusių upių vagas.

Sutrupinom gilios nakties slankstelį –
Palūžo gailiai raudanti tamsa.
Pilkieji akmenys pasimetė iš kelio
Ir klykė gervė šukės sužeista.

Net šypsnio nebūty sudužęs aidas,
Akiduobių neužtvenkė rasa.
Tačiau tamsa, už ateitį atleidus,
Nuplovė mūsų nuodėmes malda.