Uždegtų šviesų tamsoj samanas ravėjau,
Mano laikas kaip vanduo upėmis tekėjo.
Roviau dieną jas, naktim. Ašaros riedėjo,
Kol palenkus galvą su mintim
Šviesą išregėjau...
Duokit laiko man daugiau, kad dar paravėčiau,
Juk išraučiau su šaknim piktžoles pavėsiuos.
Persodinsiu kupetom saulėtoj paunksmėj
Ir pražystų lelijom, baltom tartum paukščiai.
Aš įrodysiu žmonėm, kaip gražu gyventi,
Kad nė viena samana netrukdys sulaukti
Nei šviesios dienos be saulės,
Nei skambios dainos, nei meilės.