Pažiemiai
Į smegenis purvo teškaus pripliurzėjo.
Iš sąmonės kyšą jau kepenis bado
Ledokšniai smėlėti, nematę Egėjo.
Langinėn berbena klykus ostinato.
Gelumbė sielą šerkšnotą suvystė.
Giesmę urzgimas tūžlus sumaitojo.
Užšalo iže nukamuota paikystė.
Upes žalio vyno rauda išrasojo.
Miražai pilki pilką pilkumą skrodžia.
Mintis tylią tylumą tyliai sau rymo.
Anapilis tiesia parankę man godžią,
Nors bergždžiai dvaselei nereik dar mirimo.