Tirštėjanti akių gėla, ledinis vėjas
Neapsidairęs perbėga per slenkstį,
Taip grįžtam į save, dar neišėję,
Dar nesuspėję prasilenkti

Su kelio posūkiais, su ledo stigmom,
Garuojančiom po širdimi, kur auga
Nedalūs skiemenys. Juk viskas tikra,
Kol juntame namų ir laiko trauką,

Nesudaigintą priešpilnio žvakelę,
Žiemojančią  dangaus švininiam guoly,
Paukščius už tūkstančio naktų, kur gelia
Sparnus,  galandamus į tolį,

Į debesis, šerkšnu prisijaukintus,
Baugu įkvėpti  tylą prasilenkiant,
Kai gruodo ašmenys po kojom krinta
Ir  prie  dangaus prišąla rankos.