Agota labai pavargusi. Praėjusią naktį ji kelias valandas praleido ligoninėj, kol ligoniui pagerėjo, o rytą menkai tenumigusi išėjo į darbą. Birželio diena buvo graži, ilga. Dabar Agota lėtai eina  namo, pagaliau namo. Viskas. Aplankytas paskutinis ligonis ir ji galudaržėmis, trumpindama kelią, suka takeliu, pramintu vaikų, gyvenančių anapus plento. Užlipusi ant pylimo, neskuba leistis kitu šlaitu į savo gatvelę, prisėda ant atitvaro, dairosi iš viršaus po miestelį, Minijos slėnį, miškingus šlaitus anapus jos. Dienos kaitra atlėgo ir Agota mėgaujasi ta atgaiva, jau ilsisi, jau rimsta po darbo dienos. Aidi muzika – senojoj troboj prie tilto vyksta vestuvės. Ir čia pat, mokykloj, užgroja orkestras – abiturientų išleistuvės, matyt, baigėsi oficialioji dalis, prasidės balius. Agota netikėtai taip įsinori pakliūti į tą šurmulį, dar pamatyti tuos jaunus veidus visus drauge, kad nors imk ir įsiprašyk nekviesta – juk tie vaikai ir jos, ji atsimena visų jų vardus, ligas bėdas, todėl, kai pamato pro salės langą jai mojančią Jonę, nieko negalvodama pašoka ir lekia tekina pakalnėn, kerta stadioną ir eina į mokyklą. Jonė pasitinka, čiumpa už rankos ir tempia tiesiai į užstalę, bet Agota spiriasi – leisk bent rankas nusiplauti, o ir ar neatsiras nepatenkintų tėvų, juk neprisidėjau. Jonė piktinasi:
– Pamėgintų! Užtai aš prisidėjau, kaip niekas kitas, ir pinigais, ir darbu. O ir tu ar nenusipelnei per tiek metų pavakarieniauti ne už pinigus?
Pamatę jas įėjusias, vaikai ploja, šiemetinės laidos auklėtoja Danutė kviečia užstalėn. Agotai linksma, lyg jos vaikai eitų į gyvenimą. Ir Jonė džiaugiasi – pernai mokyklą baigė vyresnėlė Lina, o dabar štai išeina ir Justina su Tadu, ir tik vėliau, kai vienas kitas nekantresnis jau kyla nuo stalų, Jonė staiga susigraudina:
– Galiu nors ir numirti, vaikai išauginti... – pasako lūžinėjančiu balsu ir Agota nustebusi įsižiūri jai į veidą. Pagalvoja – kaip mažai težino apie Jonės gyvenimą! Staiga joms pasirodo nebeįdomus tas triukšmas, šurmulys, juodvi keliasi ir eina į kiemą. Sustoja ant priebučio – kokia nuostabi birželio naktis! O kiek jų, tokių gyvenimo naktų, paprasčiausiai pramiegam...
Boluoja gėlynai, ant suoliuko prie mokytojų namo tamsuoja trys siluetai – trys senosios motinos taip pat nemiega. Kalbasi.
– Prisidėsim prie jų? – klausia Agota, bet Jonė net krūpteli nuo tokios minties, vedasi Agotą žvyruotu takeliu palei mokyklą ir juodvi įsitaiso ant suolo stadiono pašalėj; kurį laiką tyli. Iš čia, kur jos sėdi, gerai matyti mokyklos kiemas, girdisi, kaip plentu virš jų galvų retkarčiais pravažiuoja mašinytės, ataidi vestuvininkų dainos.
Jonė žinojusi, kad yra negraži, todėl manė, kad jei jau niekas nemergino studijų metais, tai ir liks netekėjusi. Kai Edgaras, dirbęs matematikos mokytoju netolimo kaimo aštuonmetėj, pradėjo bet kokiu oru kasdien atvažinėti dviračiu, ji ilgai netikėjo, kad tai jis daro dėl jos, Jonės, tuo labiau kad jis vis surasdavo kokį nekaltą tų savo kelionių pateisinimą. Jonei kasdien darėsi sunkiau vaidinti abejingą, bet neišsidavė. Jaunikio būta atkaklaus, nekviečiamas pro duris, įsiprašė pro langą – dėmesingumu, paslaugumu pirma užkariavo motinos, Jadvygos, palankumą, tada  paprašė, kad ji prikalbintų dukterį tekėti. Klausė Jonė kartą motinos išvedžiojimų, koks geras esąs Edgaras, negeria, nerūko, o ir charakterio taikaus, klausė kitą, kol neištvėrusi atsikirto:
– Mama, kaip aš galiu sutikti tekėti, jei jis nesiperša?
Pažiūrėjo motina su dukteria viena į kitą ir užsikvatojo.
Pasipiršo. Susituokė. Netrukus kolūkis pastatė namą mokytojams, gavo butą, čia ir išaugino vaikus.
Agota klausėsi Jonės pasakojimo ir sau mintijo – na ir sekasi tom negražiosiom, gerus vyrus gauna, su  namų ūkiu neįsiveikia, yra kas šeimininkauja namie, parėjusi visada šiltus pietus randa, vaikų nereikėjo į darželį vedžioti, motina išsupo, išaugino, naujametiniams karnavalams snieguolių suknytes siuvo, karūnas konstravo. Vėliau vyras perėmė iniciatyvą, ne iš reikalo, o darbiniam vaikų auklėjimui nupirko karvę, už ganiavą bendroj ganykloj kolūkio burokų normą reikėdavo nuravėti, vesdavosi vaikus į miškus šienauti, abu su sūnėnu Tadu, didysis ir mažasis vyrai, dalgelėm žolę nupjaudavo. Tegu nesišlaisto vaikai gatvėmis be darbo. Bepiga Jonei, ne dyvai tad, kad ir visuomeninius darbus dirbo, ne vieną kadenciją rajono tarybos deputate buvo, tik paskui kažkas nutiko, jos kandidatūros nebesiūlė – Agota gandų nemėgo klausyti, tai nieko dorai ir  nežinojo, bet atsigirdo, kad ir Edgarui auklėjamosios klasės nebedavė, pasidaręs nepatikimas, nes sūnėnas Tadas kažkuo neįtikęs saugumui. Bet tie reikalai kažkaip išsisprendė, saugume Tadui pažadėjo, kad mokytis aukštojoj jam netrukdys, atsižvelgdami į tai, kad jis našlaitis, bet tikisi lojalumo. Nebe Stalino laikai buvo. Tik įtėvius nubaudė, taip ir nebeskyrė jokių aukštesnių pareigų, negavo jokių apdovanojimų, ir Jonė prisipažino, kad jai tai buvo skaudu.
Kuo toliau Jonė pasakojo, tuo labiau Agota stebėjosi, jai vėrėsi visai kitoks Jonės gyvenimas. Kas galėjo numanyti, kad toj, iš šalies žiūrint tokioj darnioj šeimoj kaupiasi tiek kasdieninės įtampos? Valdingas Jadvygos charakteris nuo mažų dienų kartino Jonės gyvenmą, bet ji prisitaikė. O kas jai beliko? Buvo vienturtė dukra, visas Jadvygos gyvenimas ir tebuvo rūpintis ja. Kai į namus atėjo žentas, Jonės kasdienybė pasidarė tiesiog nepakenčiama. Kur dingo tas geras, taikaus, lengvo būdo žmogus, su kantrybe siekęs Jonės palankumo?
Edgaras ir toliau liko nuolaidus, paslaugus Jadvygai, niekada su ja nesiginčydavo, dantis sukandęs darydavo ką liepiamas ir jos „pirmoj eilėj, viską pametęs, daryk tą ar aną“ palydėdavo išeinantį ir pasitikdavo sugrįžtantį. Už savo nuolankumą Jadvygai Edgaras su kaupu atsigriebdavo iš Jonės sąskaitos, tas lengvo būdo žmogus netrukus pasirodė esąs neįveikiamas ginčininkas, atkaklus ir neperkalbamas, pripažįstantis tik savo teisybę. Kartais nekalčiausia pastaba apie orus galėdavo išprovokuoti karo padėtį namuose, trunkančią visą popietę, ir nebuvo kur nuo to pasislėpti, negalėjai niekur išeiti ir likdavo vienintelis būdas – tylėti ir dar sulaukti, kol vyras įsitikins, kad tas tylėjimas tikrai reiškia pilnutinę jo pergalę.
Pradžioj Jonė su juo ginčydavosi iki užkimimo. Ji nebuvo kokia kvailelė, daugeliu klausimų turėjo savo nuomonę, ir vargas, jei jos ir vyro nuomonės nesutapdavo, o nesutapdavo jos dažnai. Savo mėginimais būti arbitru jų ginčuose Jadvyga tik įpildavo žibalo į ugnį ir aistros kunkuliuote kunkuliuodavo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų gimusios dukros, o vėliau į namus priimtas ir Tadas; iš meilės vaikams visi trys kiek apramdė savo charakterius, Jonė išmoko tylėti, nusileisti smulkmenose, bet svarbiuose dalykuose, jei jau pasiryždavo, kaudavosi kaip liūtė ir Edgarui taip pat teko išmokti  retkarčiais nuryti pralaimėjimo kartėlį.
Nelengva buvo ir jam, kartais taip norėdavosi eiti išeiti iš to moteriško, vaikų riksmo, vystyklų kvapų sklidino pasaulio, bent kuriam laikui. Protingas žmogus buvo, rado išeitį – nepradėjo gerti ar ieškoti laimės už namų sienų, nusipirko meškerių, medžioklinį šautuvą, vėliau ir mopedą, kad galėtų kada panorėjęs dingti – į gamtą, į tylą, o kadangi dažną sykį grįždavo ne tuščiomis rankomis, tai niekas jo naujiems pomėgiams nė neprieštaravo. Bebraidydamas miškais, tyrais pastebėdavo, kur kas auga, noksta, kur grybų vietos, ir paskui, atėjus metui, eidavo rinkti; kai paaugo, išsivesdavo ir vaikus – retos ramybės, atgaivos valandėlės namie likusioms moteriškėms.
Jonei buvo blogiau, negalėjo gi ir ji išeiti medžioti, kažkas turėjo Jadvygos nurodymu pirmoj eilėj, viską pametęs, po darbo atstovėti eiles parduotuvėse, parnešti į namus produktus, skalbti, valyti snargliuotas vaikų nosis, spręsti nesibaigiančius konfliktus – obuoliai nuo obels netoli rieda... Ir eidavo Jonė po darbo namo kaip į katorgą.
Draugės, kuriai galėtų išsipasakoti, neturėjo, nes per darbus ir laiko draugystėms  neatsirasdavo, o ir nebuvo pratusi nešti šiukšles iš namų. Štai tik šią naktį, kai pasijuto keistai išsivadavusi, galinti veikti ką nori, kalbėti su kuo nori nors ir per naktį, ėmė štai ir išsipasakojo Agotai, kažkaip pajutusi, kad ji supras. Nebesidairė su rūpesčiu, ką veikia vaikai – tesižino, suaugę, nesiklausė, kuriam žmonių būrely Edgaras įrodinėja savo tiesas, jauste jautė, kad Jadvyga ramiai kalbasi panamėj su savo draugėmis ir bent šiąnaktį negresia pavojus, kad ims ir pasigirs iš tos pusės: „Jone, pirmoj eilėj, viską pametusi...“
Kurį laiką abi tylėjo. Švito. Mokyklos kieme būriavosi abiturientai – eis pasitikti saulėtekio. Pritilę, surimtėję, tik dabar pradedantys suprasti, kad nuo šiol tikrai viskas bus kitaip.
Agota su Jone pakilo ir nesitarusios ėmė kopti takeliu pylimo šlaitu, perlipo per atitvarą į plentą ir lėtai nužingsniavo pačiu jo viduriu į kalną, paskui brido per rasotą žolę netausodamos basučių iki aukščiausios šlaito vietos, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas ir kurią renkasi visi fotografai kaip tinkamiausią apžvalginei miestelio nuotraukai; stovėjo susiglaudusios, pašiurpusios nuo ryto vėsos ir žiūrėjo į miglotą Minijos slėnį, abipus plento išsibarsčiusius miestelio namus. Matė, kaip pylimo šlaitu tarsi skruzdėliukai, neieškodami takų ėmė ropštis aukštyn vaikai, tarp jų įžiūrėjo smulkią auklėtojos Danutės figūrėlę...
Paskubom, norėdama suspėti, kol nesusirinko abiturientai, Jonė prakalbo:
– Dabar, kai išvažiuos vaikai, man bus dar blogiau, nebebus žaibolaidžio, visa ugnis bus į mane. O charakteriai su metais juk tik blogėja. Aš nebeturiu jėgų. Ir mamai sunku, jau man reikia perimti namų ūkį, niekur negaliu išeiti. Esu įkalinta.
Agota raminamai paglostė rankas, atsakė:
– Turėsi ištverti, juk reikės padėti vaikams studijuoti, trims vienu metu.
Abiturientai jau buvo nebetoli, Jonė pamojo saviesiems ir vėl atsigrįžo į Agotą:
– Neisiu į pensiją, kol paeisiu, bent darbe galiu pailsėti.
Patylėjo.
– Nebent jų bent vieno kurio neliktų.
Pasakė ir įsižiūrėjo Agotai į akis, mėgindama suprasti, ar ši nepagalvojo, kad laukia artimųjų mirties. Neišskaičiusi pasmerkimo, greičiau supratimą, užuojautą, ryžosi ir išsakė viską, kas dar buvo likę neišsakyta, kas sunkiu akmeniu seniai gulėjo ant širdies:
– Nežinau, ką tu pagalvosi... Aš nelaukiu niekieno mirties, tik turiu svajonę, didelę svajonę: likti viena. Supranti? Viena... Kad pati gyvenčiau savo gyvenimą, kad mano laikas priklausytų man, galėčiau pati spręsti, ką kada man veikti ar iš viso nieko neveikti, o ne vykdyti motinos komandas. Visas visas dienas, kiek save atsimenu. Aš taip norėjau piešti, tapyti, bet motina tik pasijuokė. Niekada niekada nebuvau viena. Ką veikčiau? Pirmoj eilėj, viską pametusi, klausyčiausi tylos... O tada? Šviesus, spalvingas miražas – turėti šalia žmogų, kuriam galėčiau išsakyti slapčiausias mintis, išgyvenimus, kuris įsiklausytų į mano žodžius, suprastų, paliktų vietos abejonei, pritartų, o ne tėkštų savo kategorišką, nenuginčijamą, dažnai išankstinę nuomonę, kaskart sumindamas mane į purvą. Nežinai, kaip tai skaudu.
Patylėjo, rinkdama žodžius:
– Jiedu, Jadvyga ir Edgaras, pavogė mano gyvenimą. Aš, turbūt, blogas žmogus? – dar lyg paklausė, lyg patvirtino prigesusiu balsu.
Vaikai jau buvo čia pat, todėl Agota nieko nebeatsakė, tik uždėjo ranką ant pečių, glustelėjo. Tekėjo saulė. Pirmų spindulių nušviestas Jonės veidas buvo pavargęs ir liūdnas. Agota atsisveikindama pamojo visiems ranka ir, braukdama sodrią žolynų rasą, ėmė leistis kitu šlaitu į savo kiemą. Kai atsigrįžo paskutinį sykį, grupelė žmonių stovėjo sustingę, tylūs mėlyno dangaus fone kaip skulptūrinė kompozicija. Pasigailėjo, kad neturi fotoaparato. Dar pagalvojo – gerai būtų susitikti čia visiems po kokių dešimties metų. Ir jai kažko pasidarė liūdna.