Klausais manęs.
Klausais virpėdama,
Širdim sugerdama tik tas akimirkas kelias...
Myliu tave.
Myliu labiau tylėdamas,
Todėl rašau, rašau eiles
 
Apie nurudusius lapus
Ir badančias ražienas,
Kada nebematau akių žydrynės mėlynos.
Apie tuos kambarius tuščius, šaltus,
Kai būnu vienas,
Apie naktis bemieges, laukiančias dienos...
Apie kitas naktis,
Kaip žvaigždės tirpsta krisdamos
Tarp mūs delnų,
Nuo lūpų šilumos...
Apie kelius,
Kuriais ėjau paklysdamas
Nerasdamas tavęs lig vėlumos...
 
Aš daug rašau –
Tiesiog tave mylėdamas,
Norėdamas palikt daugiau, negu akimirkas kelias.
Nors būna, kad atrodo  –
Šitaip betylėdamas
Kaskart kuriu banalesnes eiles...