Žmogaus sutvėrimas
Kiekvienam – po granatą į širdį,
Į akis – svajonių miražą –
Dieviškasis Kūrėjau, nugirdė
Aistros žemiškos vabalą mažą –
Tavo kūrinį – žmogų... gal aidą
Jo virš gailės išblyškusio žiedo?
Upes kraujo per gaublį paleidę,
Ainių ainiai mąstyt neprisėdo,
Kad karai tik šėtono pagunda,
Apgaulingai įsukus verpetą –
Čaižiai pragaro aistros nubunda
Ir į širdį žmogaus gėlą meta –
Kiekvienam – po granatą į širdį,
Į akis paauksuotąjį dūmą...
Žemė ginklų riaumojimą girdi,
Pasipurto – žudyt kažkas stumia,
Vabalėlį tave, Dievo kurtą
Su visa išminties epopėja –
Įsigysi sukruvintą turtą,
Gersi kraujo pramirkusį vėją?
Ar tai tavo laimingas rytojus? –
Nesustoja bedugnė kvatojus...