Jau nebepadeda taisyklių tęvos tvoros,
O pasiduoti — ne maniems velniams..
Sunku suprast, kas dora, kas — nedora,
Prie ko man šlietis, ko bijot ir vengt?
Klajoja mintys kaip miglotą dieną
Keleivis aklas tarp trijų pušų,
Aš nežinau, ar noriu būt šviežiena
Ir ar dėl verto dvejones nešu?
Lyg moters pradas ir pradžiunga flirtu,
Bet nuojauta sustabdo — kur lendi?
Giesmė giesme. Iš jaudulio nevirpu.
Ar šiaip, ar taip mes aikštėj, ne vieni.
Burleską šokau. Tu tesuinzgėjai
Ir vėl kalba — kaip raugti agurkus?
Ar kels bangas galingas žodžių vėjas,
Kada manęs rytoj tiesiog nebus?
Gal išlepai? Manai, kad taip ir reikia?
Kad aš pririjus drignių tik draikaus?
Toli gražu nesu naivi mergaitė,
O kai pražylam, būnam ne tik sau...
Ir vienas mūsų turi būt protingas.
Aš košę užviriau, tad katilą man plaut.
Šypsaus kaip kūdikis. Sudie ir būk laimingas.
Ilgai bežaidžiant galim ką užgaut...
Todėl aš liaujuosi. Manyk, kad pasiduodu.
Pašėrėm žirgus. Viskas. Stop, gana,
Kol nepritvinkom nei tulžies, nei nuodo,
Kol tarp pušų ne per tiršta migla.