Žaliais paparčiais nuvilnijo
Svajonės mano, liūdnos mintys.
Ir susisuko, susivijo,
Nors niekam jų neduosiu, niekas jų nemindys.

Nemindys jų, jos niekam nepriklauso,
Tik man vienai ir tam, kuris dar myli,
Tačiau likimas mūsų niekada neklauso,
Jis daro savo, juokiasi ir tyli.

Jis raižo mus kaip koks apendicitas,
O meilę verčia ašarom, skausmu,
Nes sąžinės neturi, jam tai deficitas,
Nebetiki nei kliedesiu, anei šauksmu.

Gali užgesti čia, gali gedėti,
Nors kryžium prieš altorių atsigulk.
Jam nieko nebelieka, tik stebėti,
Ir Tu tylėk ramiai, ant jo nepulk.

2006 09 22