36. Viel i kieli

Vo Jorginiu dėina i ratus sosiedė,
Ušakiūs ėšlėpa parvargė be žada,
Torta če netrūka, tiktā gera diedės,
Laura gimtuo truobuo ta šeima nerada.

Cielė šešė žmuonis kėimė pasėpīlė –
Vākā lend i akis, kuožna kousni mata,
Neožkėši niekās tuokė rajė skīlė –
Tingėnīs Laurielis be juokiuos sarmatas.

Jog Laurīnou senē bruolis, atseikiejė,
I ratus sokruovė ė nomėi ėšleida
Jē ne tēp pasieta dėrva ėšekiejē,
Pats, bruolau, ė līgink sava kelė klaidas.

Lig kėtū Jorginiu šāp ė tāp pratraukė,
Vo po tuo ož Vėntā šeima atsėdūrė –
Jolė patėkiejė radus vėita jaukė –
Če laimingė korstīs truobuos jauki mūri.

Laurīns jiemies ūkė tarp balū ė krūmu,
Vaiki pasėsomde, darbėninkė – truobā,
Ka pajosto darba gundonti geroma –
Jiemė žemės sklīpus tarsi kiaulės liuobtė.

Jolė so Laurīno neš sunkiausės kestės –
Trauk nopjauta žuolė karviu žėmuos laikou,
Lig pat pėlva pelkie isėbrėdė kapstuos,
Mėrtėnā novargė, kartās apsėkeikė.

Jau abodo jemas – prakaita vėn brauka,
Pasėveiz i tuoli, kor bažnīčės buokštās,
Rusu starovierā pouš miškinga lauka,
I žemaitiu krašta dėrbtė atsėruopštė.

Jolė ė sunkiausė našta pasėjiemus,
Smerk jaunīstės aistra, ka neklausies žuodiu,
Dvarė tam Laurīnou, kāp baisiausi miemė,
Sava širdėis jausmus atvėrā paruodė.

Vakarīkštē dūrē ateiti soglomžė –
Tuo lažėnė vīra īpruotē ė mintis.
Ė anā atruoda, ka par ėlga omžio
Nebgalies jau savė nikāp noramintė.

Tarsi do opalē par anou tekiejė –
Vākū so Laurīno ė anuos – notrūkės.
Če stalā ė luovas kasdėinībiu viejūs,
Tėn – ana paklīdus sava mintiū rūkė.

Pavėntiūs ta šeima ne joukās prakota –
Derliuos pėivuos šėina liuob ožaugtė gerā,
Avis, karvės, žousis vuos betėlps i kūtė,
Tarsi laimės vartā būtom atsėdarė.

Če anoudo konda jau rėibiesni kousni,
Ė vākā atkotė i savi vuos tėlpa
Laiks ė žemė skīrė atgėjėma duosni,
Tiktā Jolė veržė šeimuos rīšė kėlpa.