Nebuvau švelnaus kailio avelė
Ir lig šiolei tokia tebesu.
Apsibraižė tik mano rageliai,
Tačiau kailis nevirto šilku...

Į tas pievas įbrist ir dairytis,
Nežinau kam sugrįžtam abu.
Sruvo metai... Pamiršom badytis,
Nors po ženklu ir tu tuo pačiu.

Aš pati tau padėjau truputį
Apsidraust nuo dalykų keistų...
Ar lemtis, ar turėjo taip būti? –
Mano avinas baužas... – Ne tu...