Aš visada buvau tikinti.
Tik skirtingai nuo visų kitų,aplink mane, visada žinojau, kad yra Dievas.
Jis su manim kalbėdavo vaizdiniais, pasirodydavo per mane lankančias būtybes, tikrino ištikimumą, ugdė...
Jo kraujo lašai mano akyse, kai man nepritardavo...nukryžiuotasis, nusigręžiantis nuo manęs akimirką, kai suabejoju, ar verta klauptis ir melstis....
Visada žinojau, kad yra Dievas, lygiai, kaip Jis žinojo, kad esu aš...

Kodėl nesituokiau jo akivaizdoje? Tuokiausi...ir jis tai matė...prieš daugelį metų...jis matė, kaip mylėjau..kritau ir kėlisusi... ir visada žinojo, kad esu...

Manyje yra Dievas..
Kaip ir tavyje..ir tame šuliny...ir citadelėje...manyje yra Dievas..nematomas ir nepažįstamas..kol nežinau, kad tikiu...