Arbata vienam

       (1)
 
mano tyla kartais
išsprūsta pro langą
tada išgirstu
laikrodžio tiksėjimą
 
pykstu ant savęs
kad nenoriu matyti
kaip auga
žolė
 
vaikystėje
man sakė kad saulėje ji
rytais verkia
 
      (2)
 
žvelgiu į veidrodį
matau už nugaros
likimo dovanas
 
sujaukta sofa
nutriušę foteliai
apsilaupę sienų tapetai
netvarkingas darbastalis
knygos,
nuotraukos
 
akys
didelės didelės
jos praryja veidrodį
ir mane
 
      (3)
 
prabudęs įsipilu
liepžiedžių
arbatos
išmaišau šaukštelį medaus
pastatau ataušti
užmirštu
 
skambina
kaimynė gal turi valerijono
negera
 
įvarvinu kelis lašus
ir sau
išgeriu
 
arbatos tik
liepžiedžių kvapas
 
kaip lietus