Bandai kartroť, kad spalis — ne ruduo,
Kad ne visiem vēnodai šindei šalta,
Nusbodą laikrādžiam meluoť,
Kad raikia atsibusť ir keltis.

Kuproti medžiai pametę metus,
Ā pakelėm aštriai galūstas gruodas,
Susopą akmenys, nebežinai,  kadu
Nugyvenai, kas duota, kas neduota,

Kas bus ar nebebus, tiktai tekēs
Kaip kraujas neažgyjunčiās sekundēs,
Gyvenimų barstysma unt rēkēs
Kasdienēs duonās, nieką neapskundį

Ir neišdāvį, rūdenią naktīm
Čiužēs sušalį debesys par dungų,
Mēnulią šūkę insibes širdin,
Ir žodžiai sutrupēs nebeaplunkį.