Apžiūrėk mano dovaną,
Su aistra apdarų nenuplėšdamas.
Nors jauti — bus gardu,
Suvirpėki, tačiau neskubėk.
Aš per pūgą bridau,
Už langų ne Velykos — Kalėdos.
Atitirpsim abu,
Įsiklausę į pulsą šiek tiek:
Ten lašai nuo stogų,
Gurga gyvas vanduo, plaukia ižas,
Dar snieguota erdvė,
Bet atodrėkis dvelks žirginiais,
Gavę lašą sulos
Nekantrieji lazdynai pražydo,
Spurda alkis būties
Ir, kas gyvas, miegos neramiai.
Ištirpdyk manyje 
Tebeveržiantį drovesio kiautą,
Nes nerimstu pati,
Kai nuo ilgesio karštas glėbys.
Abejonių jokių — 
Tu tikrai vertas dovaną gauti.
Tik, prašau, neskubėk — 
Apdarų su aistra nedraskyk.
Išsinersiu pati — vos paliesi — 
Iš rūbų, iš odos.
Tvinksniai aidi varpais,
Šnabždesiuos išslapsčiau aš prasmes.
Ir sunku besuprast,
Apšerkšnijęs ar žydintis sodas,
Per kurį aš ėjau (ar svajojau nueit) 
Pas tave.