Sapnuok atsimerkęs – taip daug paprasčiau,
kalbėk užsičiaupęs – nuo to tik geriau.
Svajok vandeny užmigęs giliai,
o juokis širdy, kai dega namai,

kai parduodi plunksną svetimo paukščio,
nukritusio žemėn dėl prarasto aukščio.
Tada pasidaro tikėti taip lengva,
nutyla lietus, tavo mintys tik skamba.

Užsigeriam vandeniu mėlį dangaus
ir verkiam numirę, o gal kas atjaus?..
Nupjaunam vėl bandžiusį gimti pasaulį –
nusvyra dangun jis ir ilsis po saule.