Sukas sukas kalavartas, bllūdi kamalelis vartas,
Arbe kaukšia pardien staklas, sanalytai sapes kaklas.
Runkas na darbų pajuodi, ramini savi ir guodi,
Kad darbų nesmata galą, susrūpinus sanala.
Raikia žlugtu išvaleti, marškinai vaikų žemeti.
Da ir savas undarokas raikt mazgot, bat da na striokas.
Bitelam paduot salduma, palaist kaminėly dūmu.
Pakept blynu ar bundelu, ar zacirku, ar bulbieni –
Žina sanalyta viena.
Zujam mas keip žyda bites ir naklausam sanalytas.
Kei paslaidi, baisiai būnam – baida, kad nuraus kaltūnu.
Tai tik gusdina sanala, žinam, kad pavyt negalia.
Vakari kasas supins ir daug viska išmakins.
Moka, keip klausyt tavaliu, nakam nadaryt iškadu.
Žiemu nait unt plona lada.
Svatimų daiktų naliestia, susiedu vaikus paskviestia.
Su jais bovytis gražiai, kad  nabūtume ažiai.
Moka mum kidinti vilnas, plešyt plunksnas,
Grebtia šienu – šiteipas kiekvienu dienu...
Šindei man širdelu gela, kai prisimanu sanalu...