Stiprios moters būta Danutės, nepalūžo, pasidžiaugė, kad miestely, į kurį atvažiavo pagal paskyrimą dirbti, niekas nieko apie ją nežino, todėl pradėjo vėl nuo tuščio lapo, pasinėrė į darbą, pačiai sau pasižadėjusi daugiau neieškoti draugystės, meilės, o visą savo išmintį, sugebėjimus atiduoti svetimiems vaikams, kad jie augtų dori, dvasiškai turtingi, mylintys grožį. Savo naujo eilių sąsiuvinio pirmam lape įrašė: „Mylėti reikia ne žmogų, o žmones. Neteisinga visą  meilę atiduoti vienam, nes jis gali ją išmesti į šiukšliadėžę kaip nereikalingą ir tada paaiškėja, kad gyventa veltui“. Matyt, pati suabejojo tuo teiginiu – raudonu flomasteriu parašė po juo mažutį klaustuką.
Laimei, greta jos buvo motina. Danutė negalėjo nepasakyti jai, kur dingo toks, rodos, artimas buvęs bičiulis, kodėl į darbą išvažiavo viena, tik nutylėjo apie priežastis, apie didįjį savo nusivylimą, o motina buvo išmintinga ir neklausinėjo, tik ramiai, neįkyriai rūpindavosi, kad dukra neužsisklęstų savy, neatsiribotų nuo žmonių, kad skaitytų. Namai joms abiems tapo jaukia, patikima priebėga, kur ilgi vakarai eidavo mezgant, skaitant, kalbantis, o tai ir tylint. Mokiniai Danutę dievino, žmonės gerbė, tik motinai nebuvo ramu.
Ji, sudėtingais pokario laikais likusi našle, taip ir nespėjusi pažinti meilės pilnumos, laimės, iš tų metų, kurie turėjo būti gražiausi gyvenime, atsiminė vien nerimą, rūpesčius, skausmą, o paskui didžiulę, slegiančią atsakomybę už jų abiejų likimus. Motina rūpinosi ne vien duona, bet norėjo parodyti savo mergaitei gyvenimo grožį, mokė mylėti žmones, jais tikėti, nebijoti pažinti. Ji labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko literatūrą, manė, kad joje ras atsakymus į daugelį būties klausimų. Kartais iš tiesų Danutė atrodydavo laiminga, bet motina jautė, kaip tiksi uždelsto veikimo bomba – ne sykį pagaudavo tokį tuščią, negyvą žvilgsnį virš atverstos, bet neskaitomos knygos, kad visa pašiurpdavo, ieškodavo ir nerasdavo būdo, kaip galėtų padėti savo vaikui.
O dabar ėjo Danutė su Agota vos įžiūrimu keleliu palei upę, kalbėjosi, tylėjo ir vėl kalbėjosi. Kai priėjo brastą, nusiavė basutes, perbrido į kitą pusę ir susėdusios sumerkė kojas į vandenį. Netoliese, atitekėjęs iš šlaito, į Miniją įsiliejo mažas, šnekus upeliukas, kurio negilioj tėkmėj bolavo netvarkingai styrantys akmenys, kuriuos kruvinas saulėlydis dažė raudonai, kaip ir lugnių žiedus užutėky. Buvo tylu tylu.
– Rytoj keisis orai, bus vėjuota – pasakė Agota.
Danutė tylėjo. Nebekalbino Agota, laukė. Ir sulaukė, kol tarsi nubudusi Danutė paklausė:
– Ar galima duoti tai, ko neturi? – ir kažkaip irzliai patikslino: – Dalinti iš tuščio?
Agota nežinojo, ką atsakyti, niekada nebuvo kėlusi sau tokio klausimo, nesusimąstė, iš kokių aruodų dalina pati. O juk dalina!
Paskui neužtikrintai, nebūdama tikra teisingumu to, ką sako, mėgino aiškinti, kad reikia kažkaip užpildyti tą tuštumą, kaupti dvasinius lobius – gerumą, išmintį, jausmus, džiaugsmą ir meilę, ypač meilę, kaupti po krislą, rinkti kaip bitei nektarą ne iš vieno, o iš kiekvieno sutikto žmogaus, nes žmonės yra turtingi, tik reikia kiekvieną savitu, tik jam suprantamu žodžiu prakalbinti, kad atsivertų. Svarbiausia, kaupti ne sau – kad atiduotum, nes kiekvienas žmogus yra vertas meilės. Kažkaip keista esą – pastebėjusi, kad juo daugiau duodi, tuo daraisi turtingesnė. Duoti yra nuostabu. Juk pati žinai.
Aprimusi Danutė papasakojo, kad neseniai buvusi susitikime su studijų draugais. Buvę smagu vėl susieiti, kalbėję vienas per kitą, gyręsi vaikais, karjeros pasiekimais, nuveiktais darbais, pastatytais namais, nusipirktomis mašinomis, o ji, Danutė, kažkada buvusi grupės siela, staiga suprato, kad neturi nieko, yra tuščia, skambanti, kaip puodynė. Baisiausia – kaip įskilusi puodynė. Ji draugams neturėjo ką papasakoti, tai ir tepasakė vieną žodį – gyvenu. Pasakė ir suabejojo – ar tikrai? O pamačiusi gailestį draugių akyse vos neapsibliovė ir pasijuto dar menkesnė. Ne turtų, ne  karjeros draugams pavydėjo, jautėsi praradusi patį gyvenimą, atsidūrusi šalia jo. Svetimi vaikai ateina į mokyklą, neįtikimai greitai užauga ir išeina, išsinešdami dalį mokytojo sielos, ir negali žinoti, ar išdygs kada, ar geru augalu sulapos jo pasėta sėkla. Išeina ir, atrodo, pamiršta, tik mokytojas laukia, visomis juslėmis gaudo žinias apie savo auklėtinius, nušvinta, jei jos geros, pasijunta kaltas, jei blogos.
Baisūs tie išėjimo pavasariai jai, Danutei, tada ypač skaudžiai pajunta savo vienatvę, liekančią tuštumą, nes savo gyvenimo neturi.
Ne, tiesą sakant, ne nuo to draugų susitikimo viskas prasidėję, jau seniai suprantanti, kad mokanti žmonėms netikrais pinigais, nes tikrais mokėjusi tik kartą gyvenime ir atidavusi visus. Vis dažniau ateina mintis, kad neištversianti, kad niekas neturi prasmės.
– O gal atvirkščiai, ne tada, o dabar moki tikrais pinigais? Tuo savo nesančiu gyvenimu? – suabejojo Agota, bet Danutė į tai nieko nepasakė.
– Ačiū, dabar, kai pasikalbėjom, pasijutau geriau. Tik nesakyk, kad esu neteisi, manydama, kad niekas neturi prasmės. Protu pati suprantu, bet širdies neįtikinsi.
Atsisveikindama  Agota nuoširdžiai pasiūlė:
– Susutikim dažniau. Dar nežinia, kuri kuriai už šią dieną turim dėkoti – kiekvienuos namuos kitokie dūmai graužia akis. Jei manai, kad raminamieji padėtų, užeik rytoj į kabinetą, išrašysiu receptą.
Neatėjo, nei sekančią, nei kurią kitą dieną. Ir  Agota vis nerado laiko susitikti.