neišmylėta moteris ilgos nakties šėšely 
ant lyno ištempto iš žemės skaudulių – 
bedvasis žvilgsnis prie langų pamėlęs 
išdilęs priekaištais nuo oro bučinių – 
ir nieks nemato jos vyzdžių geltonio, 
nes pilas snaigėm baltas žavesys 
o už parankių vaikšto ponios, ponai, 
net, rodos, amžinai žibintuos snaigės kris, 
tik nemylėta moteris išdžius prie lango rėmo – 
prilipęs veidas ant sušalusių stiklų 
skaičiuos žingsnius, nuklydusius per kiemą, 
tarytum laukdama nelaukiamų svečių.