Lenkiuosi tau, piliakalni,
priimki mano maldą,
sugerki mano ašaras, paguosk.
Lakštingalos giesmė pražydus
žaliuose paupiuos.
Klūpiu ant kelių prieš tave,
prieš tavo grožį ir didybę.
Tu apglėbi mane vėsa
ir širdyje pajuntu ramybę.
Taip gera žvelgt į tolį nuo tavęs,
kai ežero bangelės gena viena kitą.
Pavasario rakteliai žydi šlaituose,
kai vienišą širdelę gelia be pavydo.
Lenkiuosi tau, piliakalni.
Klūposiu vienumoj, gėrėsiuos.
Ilgai, ilgai, kol vakaro vėsa
pakeis išėjusią saulutės šviesą.
Vėsu, bet man nešalta širdyje,
ramybė ir palaima mano sieloj žydi.
Dėkoju tau, kad tavo šiluma
mane vis lydi, visą laiką lydi.
Lenkiuosi tau, piliakalni, žemai, žemai –
Žemė šventa, dangus, šlaitai raktelių.
Lakštingalos giesmė, Sartų krantai –
širdį ir sielą į dangų kelia.