Žemaitėškā aple Žemaitė (35)
35. Grīžos nomėi
Niekor jog nebdiesīs, rēk ožspaudos jausmus,
Laurīnou paklostė, vėskou viel sovilos,
Ož jaunīstės aistras neštė sunkė bausmė,
Ė šėrdie paslieptė nevilti ė giela.
Jolė līg ėš sapna jiemė atsėbostė –
Luopīta jopelė, klumpēs moštas kuojės,
Ė porvīna žemė ont drabužė kluostiem –
Īr anuos pasauli vėsa apvīniuojė.
Nebsogrīš i dvara pakajus lig graba,
Kor lėngvā lekiuojė baltasparnio drogio –
Po porvus ė miešla gėlėi prisėgraibius,
Matė, ka svajuonės vėsėškā sožloga.
Ožsėspīrėms lėka – neštė sava varga,
Ka ožaugs dokrelės, gal prašvės ė mintis,
Vo dabā bebūsio švėnto šeimuos sargo,
Ė viltims tik kartās skuolas bedalinsio.
Nieks jog nepakėta – kasdėinībės šuokē
Varga smoikou gruojint, traukė laika siūla,
Žėnuomās, jodiejė daug kuo pasėmuokius –
Derlio sava varga lig šaknū ėškūlus.
Laiks nepašīkštiejė ė ketvėrta dokra
Atnešė i truoba par vasarė pūgas
Šala pri longelė baltā leda cokros,
Jolė sokuos šarpē nieka nepabūgus.