Pirmasis sniegas ir šalčio gėlės
išrašytos ant senų langų.
Klausausi balto sniego pasakėlės
ir širdyje ramu ramu.
Toks baltas, tyras apklojo visą žemę,
paniūrusias šakas ir pievų žolę.
O lengvas rūkas palengva plevena
ir kuria šitą grožį.
Tylu ir nei menkiausio vėjo dvelksmo,
net spengianti tyla ir baltas gruodas.
Tik siauras dūmas kamino
aukštyn vis kyla
į debesį pajuodusį.
Pirmasis sniegas.
Ir džiaugsmas didelis, vaiskus.
Ledinė saulė ritasi per dangų.
Ir supranti, esi tik mažas tu žmogus,
vejiesi laiką, o pavyti jo neduota.
Balta balta ramybė laukuose,
voratinkliai sidabro sustirę švyti.
Ištiesk rankas — jau laimė netoli.
Ištiesk rankas — tau laikas ją pavyti.