Ištverti gyvenimą (5)

Pavakariop vėl ant suolelio susitinka Jadvyga ir Magdalena. Išeina pasėdėti ir Marija iš pirmo buto, Danutės motina. Ir ji kažko susirūpinusi, mezginys nesiseka, pamezga, paardo, vėl skaičiuoja akis, o kai megzti, siūti, skaityti jau per tamsu, visos trys moterys sėdi tylėdamos ir  mintija kiekviena savo, klausydamos įprastinių garsų name, sklindančių pro atvirus langus. Kiek jau metų taip? Rodos, viskas jau iškalbėta, viskas jau išpasakota, bet šį vakarą kažkas pasikeitė – kiekiena turi savo rūpestį ir viliasi, kad niekas nieko nežino.  
Pirmoji pakyla Jadvyga – pavargau, einu jau ilsėtis, kojos tokios sunkios, skaudžios, taip norisi ištiesti.
Vilytė ateina padėti močiutei palypėti laiptais iki jų buto, į neramų jos žvilgsnį neklausiama atsako:
– Ramesnė, gal miegos. Vaistus išgėrė. – Tai apie Aldoną, kuri neseniai parėjo basa, žolėtom, nubraižytom kojom, lyg braidžiojusi po pievas, ir visai ne iš tos pusės, į kurią nuėjo po pamokų. Kur paliko batelius?
Marija lieka viena, įsižiūrėjusi į tamsą, įsiklausiusi, ar nesugrikšės tako žvyras kam einant, ar nepriartės tokie pažįstami žingsniai, bet niekas nepareina. Pro mokyklos langus sklinda blausi šviesa – koridoriuose nakčiai paliktos degti viena kita lemputė; praeina sargas, ūkvedžio kabinete sumirga televizoriaus ekranas.
Neramu Marijai, labai neramu – jau seniai sugrįžo kolūkio autobusas, vežęs Danutę su mokyklos skaitovais į konkursą, ji matė, kaip vairuotojas ties sankryža išlaipino vaikus ir nuvažiavo į garažą. Marijai pasirodė, kad Danutė taip pat išlipo, bet namo neparėjo ir motinai vaidenasi visokios negeros nuojautos.
Vėsta, oras pasidaro drėgnas. Marija susisiaučia megztuko skvernus ir kantriai laukia. Tik apie pusiaunaktį pagaliau pasigirsta nelygūs žingsniai, Danutė praeina pro pat šalį, dvelkteli salsvas pažįstamų kvepalų kvapas, sumišęs su degtinės tvaiku, kai ji, nepamačiusi motinos, įeina vidun; kažkas subilda, krenta. Marija pašoka, bet vėl sėdasi – dar pabus lauke, palauks, tegu dukra nueina į savo kambarį, jai būna labai negera, jei motina pamato girtą. Tegu mano, kad ji jau miega. Sunkus atodūsis ištirpsta nakty.
Nejau dabar jau visada taip bus? Danutė, jos Danutė, šnekutė išdaigininkė, mokinių numylėtinė, visų gerbiama lituanistė, taip ir nusiris pakalnėn? Panašu, kad tik jai, Marijai, vienai skauda širdį, niekam daugiau tai nerūpi, visiems atrodo, kad normalu, jei retkarčiais, kaip ir šį kartą, skaitovams laimėjus prizinę vietą konkurse, mokytoja su apylinkės tarybos, kolūkio valdžia pavakarojo nuošaliam kontoros kambary. Žinoma, ant stalo atsirado gėrimų ir geros užkandos, o vaikams dar autobuse buvo atiduota didelė terba saldainių. Bet tų progų daugėja, vis dažniau motina laukia, o sulaukusi vis tiek negali nurimti, nemiega iki ryto, kad nepavėluotų pažadinti dukrą, o paskui su priekaištu ir užuojauta žiūri, kaip virpančiais pirštais Danutė spaudžia į arbatą citrinos sultis, išgeria, pasidažo, gausiai pasikvėpina ir išeina į pamokas.
Nepriekaištauja Marija – vis dar tikisi, kad dukra pakankamai protinga, viską supranta. Jei pati neatsitokės, nepadės niekas.
 
 
Polis pasimuisto ant žemo, nepatogaus kėduko, nekantriai sako:
– Ne, ne nuo čia. Juk ne visada taip buvo? Kokia buvo mano mama, kol dar buvo ne taip?
Agota ilgai tyli, perkratinėja atmintį – kada dar buvo ne taip, o nuo kada jau pasidarė taip. Kaip? Kada ir ką ir ji, Agota, pražiūrėjo? Kur ta niekieno, dažnai net paties žmogaus nepastebėta takoskyra, kai iki tol, atrodo, buvęs patikimas, tikslus gyvenimo mechanizmas, tarsi laiku nepateptas, sugirgžda, skaudžiai trakšteli kažkoks sraigtelis pačiam gilume ir prasideda kelias į nuokalnę. Ir pačiam stipriausiam, protingiausiam žmogui yra duotas ištvermės limitas. Vienam jo užtenka visam gyvenimui, o kitam, žiūrėk, ateina valanda, kai pasako sau – gana, nebeturiu jėgų, aš tik trumpam nuklysiu į šalį, tik šiandien valandėlei užsimiršiu, pabėgsiu nuo žudančios vienatvės, nevilties, ir nueina su netikrais draugais, paskui dar ilgai įtikinėja save, kad tai nerimta, laikina, tai tik žaidimas, kad bet kada, jei panorėtų, galėtų sustoti, grįžti, bet dažniausiai taip ir nebepasiryžta, nes į pakalnę eiti daug lengviau. O paskui būna per vėlai.
Danutė puiki mergaitė, gabi, linksma, savaip graži – tamsiaplaukė, neaukšta, pailgo veido, goslių lūpų ir net didoka nosis su kuprele nedarko veido, kuris, rodos, nė akimirkos nepabūna ramus, atspindi jausmus ir mintis pirma, negu jie išsakomi žodžiais. Ji labai mėgsta savo darbą, myli literatūrą ir ta meile užkrečia vaikus, pati gera skaitovė ir jos ruošiami mokiniai beveik kasmet užima prizines vietas rajono, o tai ir respublikiniuose konkursuose. Buities rūpesčiai neslegia Danutės pečių, namie tvarkosi Marija, jiedvi gražiai sutaria, abi mėgsta skaityti, tai ir skaito, pasidalindamos įspūdžiais, abi mėgsta megzti virbalais, jų mezginiai – meno kūriniai, bet kolegės mokytojos dažnai išprašo, kad parduotų, o tada rūbą sau turi megzti iš naujo, bet niekada neatkartoja tokio paties. Pamačius jas drauge, nustebina panašumas – daug kuo, išvaizda, balso tembru, juoku, tik tas metų skirtumas.
Danutė retai teišeina iš namų vakarais, tik į repeticijas, miestelio renginius. O jei ir norėtų, kur ir su kuo leisti vakarus? Ji pavėlavo atvažiuoti į miestelį dirbti, jau nedaug  jos kartos vaikinų bebuvo likę laisvų, o ir tie, kol ji gydėsi širdies žaizdas, sukūrė šeimas, augina vaikus. Danutė gana uždaro būdo, bet kam neatvirauja, tai niekas ir nežino, kad rašo ilgesingus meilės eilėraščius, skirtus kažkam, nesančiam, ir ne savo pavarde juos siunčia laikraščių redakcijoms, kurios kartais ima ir išspausdina.
Agota mėgo Danutę, pasitaikius nedažnai progai pabendrauti, jiedviem nepritrūkdavo kalbos, abi mėgo humorą, tai ir skambėdavo juokas joms susitikus. Niekas nepranašavo bėdos, todėl Agota labai nustebo, kai sykį Danutė atėjo į kabinetą baigiantis darbui, kai nebebuvo ligonių, ir paprašė išrašyti raminamųjų – neištversiu!
– Ko neištversi? – paklausė tiesiai.
Išėjo abi iš ambulatorijos, patraukė paminijais ir kalbėjosi, kalbėjosi. Tai Danutė kalbėjo, o Agota tik klausėsi – apie linksmus, triukšmingus studijų metus, apie gražią, didelę meilę, kuri, rodėsi, neužges niekada. Abu buvo studentai, abu tais pačiais metais turėjo baigti mokslus ir Danutei nė tokia mintis nekilo, kad galėtų į darbą važiuoti ne kartu, nors jis niekada neužsimindavo apie bendrą ateitį. Kai sykį pati ryžosi apie tai prabilti, paskutinę akimirką kažko nusigando, šalčiu padvelkė keista, grėsminga nuojauta, bet suniekino save: „Na tik neprisigalvok!” Prabilo. Jis staiga atsigrįžo į ją, jo žvilgsnis pasidarė ryžtingas ir piktas. Ir tada įvyko, ir ji nebegalėjo sustabdyti to, kas įvyko – per kelias minutes sugriuvo gyvenimas, išslydo žemė iš po kojų. Ne, jis iš miesto niekur nevažiuosiąs, su jo prastu pažymių vidurkiu gero paskyrimo nėra ko tikėtis. Pasipiršęs turtingo dėstytojo dukteriai, jos tėvas pasirūpins abiem.
Kokia kreiva jo šypsena, pagalvojo nustebusi Danutė. Anksčiau tokia nebuvo, ar nematė?
– O kaip mudu? – paklausė ne tuoj atgavusi žadą.
– Ar aš tau kada siūliau tuoktis?
Na, taip, perkračiusi atmintį ji nieko panašaus neaptiko. Jau visai pasimetusi paklausė ir tą pačią akimirką pasigailėjo:
– Tai gal nė nemyli? – šiaip paklausė, tai atrodė visiškas absurdas.
Jo žvilgsnis tapo žiaurus, pajuokiantis, jis aiškiai mėgavosi jos sutrikimu:
– O ar kada sakiau, kad myliu? – ir nusikvatojo Mefisto juoku, bet netrukus surimtėjo: – Na, juk visoms merginoms vyrai sako, kad myli, kaip be to, tik ką bendra turi meilė su gyvenimu? Meilė čia yra, čia jos nebėra, o išvažiuosi sykį į kaimą, tai ten ir supelysi.
Danutei pasirodė, kad sapnuoja – toks visai svetimas, neatpažįstamas žmogus stovėjo priešais ją, tarsi kas būtų pakeitęs. Šmėsčiojo minčių draikanos – juk turėjo suprasti, juk ne kartą ir anksčiau keistai buvo nuskambėję jo žodžiai, tik ji buvo akla ir kurčia.
Neatlaikė jo žvilgsnio, pasijuto tokia kvaila, tuščia, suprato, kad kalbėti nebepajėgs. Ką sakyti, kai pasikeitė žodžių prasmės, jie nebesusikalba, todėl apsisuko ir lėtai nuėjo, vis atsigręždama pažiūrėti, įsitikinti, kuris iš dviejų žmonių, savas ar tas, svetimas, ten stovi po liepom, baugščiai tikėdamasi, kad įvyks stebuklas, ten bus besąs jos tikrasis, jis nusišypsos, pašauks ją vardu – Danute! – ir puls ji į glėbį, o jis bučiuos, glostys plaukus, veidą ir kartos, kartos – pajuokavau…
Bet stebuklas neįvyko, kai atsigrįžo trečią kartą, bepamatė jo nugarą, kuri tolo nutolo ir išnyko tarp praeivių. Danutė buvo įsitikinusi, kad ten buvo anas, svetimasis, nes jos tikrasis, mylėtas, nebūtų galėjęs taip imti ir nueiti, bet tuo pat metu suprato ir tai, kad jokio kito, tikrojo, mylėto, niekada nė nebuvo, tai ji jį buvo susikūrusi. Pačiai netikėtai, Danutei pagailo to nuėjusio žmogaus, pagalvojo, kaip bjauriai jis dabar jaučiasi, žinoma, jei dar yra likę bent kiek žmogiškumo. O gal džiaugiasi, pagaliau sutvarkęs tokį nemalonų reikalą?
daliuteisk