Ak, nesakyk...
Tik nesakyk ir nesiginčyk,
Mielas drauge,
Kad moterys yra ir buvo vyrų mitas.
Kaip tų vilkų,
Kurie kasnakt akis pakėlę staugia
Į dangų, kuriame, deja, nešvyti
Net vieniša žvaigždė
(Na, ką ten Paukščių takas...),
Nėra nei prošvaisčių žaros,
Nei violeto...
Jie susikūrę pasaką,
Kurią sūnums pasako,
O šie – anūkams...
Aš sakau – mylėta..
Ir dar myliu, tebemylėsiu –
Kolei gyvas,
Kol dar širdis krūtinėj plaka, akys mato.
Sakai: tamsa?
Bet juk žinai,
Kad ten alyvos –
Net juodumoj juodžiau ryškėja siluetai,
Pripildo sodriai orą aromatas...