Naktys šąla girgždėdamos,
Mėnuo supasi vienišas.
Tu savęs negailėdamas –
Vis per žvirgždą, ražienomis...

Ar dar atmeni rytmetį,
Kai pražydo tau obelys,
Kai sau leidai pakrykštauti
Ir jauteis tiesiog tobulas?

Ar dar atmeni šypseną,
Žvilgsnį, meilėje skęstantį?
Tavo siela vis švyti tau,
Net savęs jei nekęstumei.

Net save jei nuplaktumei –
Ir vėl nuogas ražienomis.
Net jei kristum po akmeniu,
Ir vis jaustumeis vienišas.

Siela šnabžda – Tu tobulas,
Siela veržiasi džiūgauti.
Žydi sniegas lyg obelys...
Ką galėtum pradžiuginti?