Pagaliau tai įvyko. Visą gyvenimą svajojau pakliūti į Marsą ir dabar aš čia. Tiesa, būdamas vaikas, nemaniau, kad žmonės greitu laiku skraidys taip toli. Nesitikėjau to kada nors sulaukti. Ir vis dėl to tai įvyko. Dabar, būdamas toli nuo Žemės, galvoju, koks neišmatuojamai didis žmogaus protas. Lenkiuosi žmogui, lenkiuosi jo galimybėms, lenkiuosi Visatai ir iš visos širdies dėkoju mane pagimdžiusiai Gamtai.
Man devyniasdešimt aštuoneri. Kai kurie sakė, kad esu per senas tokiai tolimai kelionei, kad atimu vietą iš jaunų žmonių. Bet aš buvau atkaklus, ir ypatingai dėkingas Danijos ekspertei profesorei Singelhard, kuri apgynė komisijoje mano teisę dalyvauti misijoje ir įtikino likusius, kad būtent mano atvejis gali pasitarnauti hipotezės apie ilgaamžiškumą Marse patvirtinimui. Atsirado netgi prielaidų, kad ateityje būtų galima didžiąją dalį senų Žemės gyventojų išsiųsti į Marsą ar dar kur nors, kad jie savo susiraukšlėjusiais veidais ir drebančiais balsais nekeltų diskomforto ir apmaudo likusiems jauniems ir žvaliems žemiečiams. Ekonomistams ši idėja patiko dėl galimybės ateityje visai atsisakyti tokio reiškinio kaip pensija.
Žodžiu, išvykau, turėdamas visai neprastą ir gal net pačią reikšmingiausią misiją – pritapti, išgyventi ir būti laimingas. Iš viso mūsų yra penkiolika. Nelyginis skaičius, ir kaip tik aš esu tas nelyginis, nes tiesiog buvo neįmanoma rasti man į porą lyginį panašaus amžiaus ir interesų skaičių. Visi jie dažniausiai jau nieko nebesitiki iš gyvenimo ir tik laukia išėjimo valandos. O, suprantama, jaunesni lyginiai skaičiai į mane nė iš tolo nenori žiūrėti. Bet tai ir nėra svarbu, aš pasiekiau tą ribą, kai papildomi cheminiai junginiai nespaudžia priekinės smegenų dalies, ir tokiu būdu ją užpildo kur kas racionalesnės ir naudingesnės jungtys. Nors iš tikrųjų nežinau, kurios cheminės jungtys yra naudingiausios ir geriausiai pasitarnauja žmogaus paskirčiai, nes pati žmogaus vieta šiame gyvenime kol kas dar niekam netapo žinoma.
Kiti keturiolika yra kruopščiai atrinkti ir suporuoti pirmiausia pagal amžių, po to pagal rasę, interesus, pomėgius, įsitikinimus, siekius ir kitokią velniavą. Gal tik politinės pažiūros nebuvo tiriamos, tikintis, kad taip greitai Marse jų neprireiks, ta prasme – nebus kuriamos valdžios institucijos, konstitucija ir kitas šlamštas. Aišku, visi į mane žiūrėjo ir tebežiūri pašaipiai, netgi su neslepiama neapykanta ir pasibjaurėjimu. Tik pamanyk, kažkoks išsišokėlis, kuriam jau seniai buvo laikas mirti, dabar sėdi viename lėktuve su naujo gyvenimo ištroškusiais, atrinktais pagal griežčiausius reikalavimus iš tūkstančių pretendentų į vietą, kone dievais, ir neduokdie dar pakeliui numirs, kur tada reiks jį dėti, juk neatidarysi taip paprastai langelio ir neišmesi, teks kelias savaites pakęsti smarvę ir besiveržiančius iš jo kirminus, o siaube, kaip tai ne laiku ir nepakenčiama. Visa tai jie tiesiog užsirašė savo veiduose, kad šis tekstas man nuolat būtų prieš akis ir, tikėtina, paspartintų mano baigtį. Koks didelis visgi jų nusivylimas, kai aš kartu su visais išlipu ant šventos ir nelytėtos Marso žemės.
Kad ji jau nešventa ir palytėta, mes patiriame netrukus. Bet kol kas aš mėgaujuosi jų piktais žvilgsniais ir net suteikiu vienai mergužėlei galimybę demonstratyviai nuo manęs atšokti, kai man neva prireikia į kažką atsiremti. Ji klaikiai spygteli ir neria dešimt metrų šalin.
Man  juokinga. Man iš tiesų yra juokinga. Apskritai, viskas mane čia linksmina ir žavi, dar niekur nesijaučiau taip gerai, kaip Marse. Ir klimatas pavydėtinas, nei per karšta, nei per šalta. Skėčio, jaučiu, neprireiks. Žavumėlis.
Kaip jau minėjau, mes labai greitai susiduriame su vietiniais gyventojais, kurie, pasirodo, visai nėra vietiniai, tik prieš kažkurį laiką čia atvykę, o kadangi laiko skaičiavimas Marse ir Žemėje skiriasi, tai jie susipainioję ir nebežino, kiek metų jie jau čia ir koks apskritai yra jų amžius. Viena  tik žino tiksliai, kad per visą laiką nei vienas iš jų dar nemirė, kas mane ypatingai pradžiugina, o mano pakeleivius, matau, stumia į visišką pasiutimą ir jų akys liepsnoja neslepiama neapykanta man.
Tie vietiniai, kurie iš tiesų nėra vietiniai, yra labai maži. Tuo metu, kai juos siuntė iš Žemės į Marsą, dar nebuvo taip išvystytos technologijos ir tokio kiekio pageidaujančių laivas negalėjo sutalpinti. Niekas nesutiko atsisakyti galimybės persikraustyti į Marsą. Tada surado sprendimą, kuris tiko visiems – sumažino  žmones perpus. Kadangi žinojo – kitokių Marse nebus, tai koks skirtumas, kokio dydžio jie bus, jei visi vienodi. Taigi, visus sumažino iki ex ex ex L dydžio, kas lygu 80 cm, ir sugrūdo į laivą. Laimingai atskrido, įsikūrė ir gyveno Marse iki pat mūsų pasirodymo. Žemėje po kurio laiko visi juos pamiršo, pats faktas nebuvo užfiksuotas oficialiuose dokumentuose, nes dar nebuvo aišku, kaip viskas baigsis, todėl viską laikė gilioje paslaptyje, ryšys su marsiečiais saugumo sumetimais buvo palaikomas per vieną asmenį, kol galiausiai tas nelaimingo atsitiktinumo dėka žuvo, o visi duomenys, kontaktai irgi paslaptingai dingo.
Iš tikrųjų buvo taip, toks yra tikras faktas, kurio, deja, niekas nežino: tas subjektas, ryšininkas, po kažkurio laiko nusprendė išeiti iš tarnybos, gavo geresnį pasiūlymą, todėl parašė prašymą atleisti jį iš pareigų. Buvo pats vasarymetis, visi atostogavo, todėl jo prašymas buvo pastebėtas tik rudenį, o per tą laiką žmogus žuvo ne vietoje eidamas per gatvę, buvo partrenktas kažkokio paauglio, kuris nudžiovė savo tėvų Ford Mustangą ir vėžino krūvą mergelių, visaip šėliojo, gėrinėjo džiną su toniku ir kone viešai santykiavo tuo pat metu. Todėl niekas net nepajuto smūgio ir nepastebėjo kažkokio nupiepusio mokslininkėlio ir kraujo, ištiškusio ant stiklo, o taip pat perskrendančio per viršų ir nukrentančio toli už jų kūno. Visiem buvo gera arba, kaip tada sakydavo, „lafa“.
Mokslininkėlį po kurio laiko nukrapštė nuo asfalto, kas jį partrenkė, nebuvo nustatyta, nes paauglio tėvai buvo miesto municipaliteto ryškūs veikėjai, žmona savo vyrą skubiai palaidojo, nes turėjo meilužį, o visus vyro popierius, diskelius, failus ir kitokį šlamštą tiesiog išmetė į šiukšlių konteinerį, kuris visą turinį išvežė į atliekų perdirbimo kombinatą, kuriame visa svarbi informacija buvo per penkias minutes negrįžtamai sunaikinta. Tokiu būdu vienintelis ryšys su misijos dalyviais nutrūko ir organizatoriai pasiskubino patį faktą apie šią ekspediciją ištrinti ir niekam neskelbti. Beje, jie ir patys labai greitai visi vienas po kito mirė.
Žodžiu, Žemėje daugiau niekas apie tai nežinojo. Tai tapo nežinomu faktu. Galbūt kas nors manęs paklaus, o iš kur aš visa tai žinau. Atsakysiu – nežinau. Bet juk taip arba kažkaip kitaip galėjo nutikti? Kas patikrins, kas paneigs, kad taip nebuvo? Niekas, vadinasi, taip galėjo nutikti ir nutiko, nes marsiečius, tai yra atvykėlius iš Žemės, aš matau prieš save, tai yra faktas, ir faktas, kad jie prarado ryšį su Žeme, tai kodėl negalėjo būti taip, kaip aš pateikiau? Juk geriau, kad būtų bent koks faktas, tegul ir nepatvirtintas, nei nebūtų išvis jokio.
Kiek daug yra faktų, apie kuriuos mes nieko nežinome. Apie kuriuos niekas nieko nežino. Tiesiog atsitinka kažkas, o apie tai niekas niekada nesužino. Ir neužfiksuoja. Tai vadinama nežinomų faktų virtine arba seka. Tiesiog jie tokie yra ir nieko čia nepadarysi. Panašiai kaip Nežinomo kareivio kapas. Randamas kažkoks kareivis su šalmu, automatu rankoje, granata prie diržo, bet nėra jokių dokumentų, jokių laiškų, asmens kodo, tik bato išmiera, bet ji mažai ką pasako apie patį žuvusįjį, todėl jis garbingai palaidojamas ir jam pastatomas paminklas su užrašu Nežinomo kareivio kapas arba Nežinomam kareiviui atminti.
Galima būtų, žinoma, leistis į gilesnius tyrinėjimus, kokių valstybių kariai galėjo būti nežinomi, juk vargu ar taip atsitiktų su skrupulingai viską apskaičiuojančiais vokiečiais, kuriem iš principo svarbu yra tikslūs faktai, duomenys ir skaičiai, ir todėl į bet kokį karišką rūbą įsiuvantys ar įštampuojantys visą informaciją apie karį, įskaitant tai, ar jis buvo partijos narys (Parteigenosse), tikras arijas ir panašiai.
Arba su amerikiečiais, kurie taip pat viską suskaičiuodavo, bet vedami kitų sumetimų: jiems kiekvienas karys turėjo dolerinę išraišką, o gerasis Semas, kaip žinia, veltui doleriais nesišvaistė, todėl kiekvienam savo kareiviui užkabindavo ant kaklo po grandinėlę su skardine blėkele, kurioje būdavo iškalamas asmens numeris, tokiu būdu Semas žinojo tiksliai: kiek dolerių dalyvauja karo veiksmuose, kiek jų jau pražuvo ir yra nurašomi į nuostolius, o kiek dar dalyvauja lenktynėse,  tai yra kiek dar sukasi biržoje.
Belieka įtarti rusus, kuriems atskiras žmogus kaip vienetas mažai rūpėjo. Jie liaupsino liaudį,  mases. Skaičiuoti nelabai mėgo, o greičiausiai ir nelabai mokėjo, todėl niekada nesakydavo – pasiųsim į Vakarų frontą 30 tūkstančių naujų karių, apsiribodavo nieko nesakančiais terminais: keturis ešelonus arba tris divizijas į Staliningrado katilą ir panašiai. O kiek ten tiksliai žmogiukų, kiek šautuvų, kam ten rūpėjo? Rusija didelė, ir žmonių kaip skruzdėlių, ir Rusijos carai per amžius žmones laikė už skruzdėles, kurių nei maitinti, nei rengti nereikia, tik versti dirbti. Todėl  ir visus juos skaičiuoti Rusijai per brangu, daug pigiau atsieina pastatyti kiekvienam neatpažintam po paminklą Nežinomam kariui. Rusijoje daugybė tokių paminklų, savo skaičiumi jie konkuruoja su neblėstančiu Lenino garbinimu.
Taigi, taip pat yra su nežinomais faktais: arba jų kažkas nepastebėjo, arba pastebėję neužfiksavo, neįtraukė į registrą, arba sąmoningai nutylėjo. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad tų faktų nebuvo. Todėl jau geriau užfiksuoti kad ir mano pateiktą versiją, nei vėl palikti žmonijos istorijoje aiškią spragą. Ir kaip įrodymas to, kas nutiko, prieš mus stovi daugybė mažuliukų marsiečių, apie kurių egzistavimą Žemėje nieko nėra žinoma. Jų prisidaugino galybė, visi buvo vieno ūgio, juos taip užkodavo, kad ir jų palikuonys ūgiu labai neišsišoktų į viršų ir neišsiskirtų iš aplinkinių. Gal tik po tūkstančio metų jie pasiektų dabartinį Žemės gyventojų ūgį, nebent, pagalvoju, susiporuotų su svetimšaliais, tai yra mumis, gal tokiu būdu jie nulaužtų kodą. Sprendžiant iš dabartinio jų aukščio, jie galėjo būti čia atgabenti po antrojo pasaulinio karo. Tai yra ne taip seniai. Kodėl taip pagalvoju?
Pirma. Jie prisistato esantys fokiečiai. Kiti bando protestuoti, neva yra vokiečiai, bet tuoj yra nutildomi  vyriausio, kuris kaip argumentą pateikia žodį Vaterlandas, kuris, nors rašomas su V, tariamas kaip F, tai yra Faterlendas. Taigi, jie yra fokiečiai ir nenori būti tapatinami su kažkokiais vokiečiais. Ir baigta. Tai yra kaput.
Toliau. Spėju, jei jau jie yra fokiečiai, tai yra išvestinė nacija iš vokiečių, kurie pralaimėjo pasaulinį karą, tai, ko gero (čia vėlgi bandau atspėti nežinomą faktą, idant jis galų gale būtų žinomas ir įtrauktas į Visuotinį Faktų Registrą – toliau visur VFR) juos buvo ketinta atiduoti kaip belaisvius rusams, kurie juos būtų nusivežę į saulėtąjį Sibirą ir ten numarinę, arba kaip alternatyva sekė pasiūlymas išvykti nelyginant bandomiesiems triušiams į Marsą. Gerasis Semas, kaip žinome, vystė savo technologijas visomis kryptimis ir viena iš jų žiūrėjo į dangų, tai reikėjo kažką  įsodinti į tą prakeiktą kosminį laivą, kuris vis dėlto (kaip ne laiku) buvo sukonstruotas, o čia, pasirodo, norinčių neatsirado, nesgi ir taip jau visiems iš Teksaso ir Mineapolio atsibodo trankytis po pasaulį su M16 ant pečių ir dovanoti į kairę ir dešinę taiką, kokia dar gali būti kalba apie avantiūras kosmoso erdvėse, tai nieko kita neliko, kaip mėginti į tą dirižablį sukišti šauniuosius Reicho kapralus ir unterfiurerius su keliomis freulinomis, prigąsdinus, kad jei nesutiks, galės iki gyvenimo pabaigos, tai yra apie keturis mėnesius (toks oficialus vidurkis) mėgautis Sibiro kurortų teikiamomis galimybėmis.
Visi, aišku, rinkosi Marsą ir paklausa buvo tokia didelė, kad teko, kaip jau minėjau, pretendentus mažinti perpus. Toks yra faktas, kuris iki šiol buvo nežinomas, dabar mano dėka yra užfiksuotas, nustatytas ir įtrauktas į VFR.
Taigi, tokie yra faktai ir mes stovime akis į akį prieš juos, visi penkiolika, ir nežinome, ką su jais, tai yra faktais, daryti. Jie mums yra netikėti. Pirmiausia, ką darau aš, tai pasisveikinu, sakau:
Guten Morgen.
Iš tikro nežinau, ar yra rytas, sunku nuspėti, kai nesi matęs nakties Marse, bet atsakymas seka gana draugiškas ir nekritiškas:
Servus.
Servus.
Servus.
Ir visi, gal penkiolika tūkstančių marsiečių kokį pusvalandį taria šį pasisveikinimo žodį. Mes turime gražaus laiko palinkčioti visiems ir atitokti iš netikėtumo.
Po to aš sakau: mes praalkome.
Visi penkiolika tūkstančių nustebę susišūkčioja tarpusavyje, taigi mes vėl turime geras penkiolika minučių kauptis rimtesnei diskusijai. Vienas iš mūsų, toks rusas kreipiasi į mane:
O ko tu čia vadovauji? Ar tave kas nors paskyrė vesti su jais derybas?
Aš jam atsakau:
O tu gali susikalbėti fokiškai? (Jis neigiamai purto galvą) Tai ir užsičiaupk, Rubino (toks Rusijos caro vardas) išpera.
Mes turime geras penkiolika minučių pasiaiškinti tarpusavyje, kas yra kas ir kas nėra net niekas. Taigi šis rusų atplaiša, kuris, garantuoju, nusipirko vietelę šioje ekspedicijoje savo purvinais nafta ir krauju dvokiančiais pinigais, staiga yra pastatomas į nulinę poziciją, tai yra nieko nereiškiančią ir nelemiančią vietą, nes čia Marse nėra nei jo nusikaltėliško caro, nei jo banditų, nei jo naftos verslovių. Nulis. Taip jam ir pasakau. Jis susigėsta ir nusliūkina prie laivo.
O mes, tai yra per mane, toliau maloniai bendraujame su marsiečiais. Mums yra pasiūlomi ryžių paplotėliai, suprantu, kad taip yra todėl, kad fokiečiai labai sumažėję, tad savo valgymo įpročius priderina prie kiniečių. Ką gi, mums tinka, tuo labiau kad aš jau per senas mėsai, o, be to,  mūsų tarpe irgi yra trys kiniečiai, vienas japonas ir viena tailandietė. Žodžiu, maistas mums žinomas ir priimtinas. Mes savo ruožtu atsidėkojame vietiniams traukdami iš kuprinių visokius suvenyrus: vazeles, nosines, raktų pakabukus ir kitokį šlamštą. Ilgą laiką visi grožisi dovanomis, praeina diena, antra, savaitė. Kiekvieną rytą prabudęs vis matau juos čiupinėjančius magnetukus šaldytuvams, gaireles ir pakabukus. Galų gale tai jau pradeda man įkyrėti. Aš liepiu viską grąžinti ir nuo tada mes vėl pereiname prie normalaus apsikeitimo patirtimi, pergyventais įspūdžiais ir prisiminimais.
Kažkuriuo metu aš jiems pasakoju apie tai, ko mes tikimės iš šitos kelionės, dėl ko mes esame čia, tiksliau, aš dėstau jiems savo lūkesčius, tai yra kad noriu būti čia laimingas, ir klausiu jų, ar jie laimingi Marse. Visi penkiolika tūkstančių taria „taip“, tai yra „ja“, ir mes vėl tariamės turį geras penkiolika minučių atsipūsti, bet staiga nuskamba skardus „nein“, ir mes visi sustingstame iš netikėtumo, nespėję net apsispręsti, ką veiksime per laisvą laiką, tuo pat metu išvystame prieš save nedidukę fokietę, nors jie visi yra nedidukai, bet šita kažkodėl man pasirodė dar labiau nedidukė, išvis nedidelė, ir ji aiškiai man sako:
Iki šios dienos aš galvojau esanti laiminga, bet dabar, matydama jus, tave tokį aukštą ir gražų, jaučiuosi besanti tik žemės, tai yra Marso dulkė, dulkelė. Kaip norėčiau priglausti tavo didelę galvą sau prie krūtinės ir leisti tau pailsėti po ilgo skrydžio.
Bet moterie, sakau jai, mes jau gera savaitė čia, ir aš nesijaučiu pavargęs, be to, Žemėje aš buvau vedęs, na ir kas, kad mano žmona mirė, bet aš vis tiek nesu laisvas, o taip pat esu per senas visokiems fiziniams žaidimams ir suartėjimams, tai gali pakenkti mano virškinimui ir kraujotakai. Aš, žinoma, neišsiduodu, kad, ko gero, mano populiacijos dauginimo aparatas gali nesuveikti, todėl bandau ją atbaidyti kitais argumentais, tik matau, kad niekas nebepadeda ir ji jau kone pasikabinusi ant mano kaklo, o jos buvęs sutuoktinis fokietis Fricas demonstratyviai nusispjauna prieš vėją, dėl ko dar labiau apsijuokia, ir valydamasis veidą nuo ašarų ir seilių pasitraukia iš penkiolikatūkstantinės minios ir nusidangina velniaižinokur.
Tai bent dienelė. Dar negaliu apsispręsti, ar esu laimingas, bet kai po devynių ar kiek ten mėnesių, nes Marse niekada nežinai, kiek jau prabėgo laiko, mums gimsta geltonplaukis berniukas, nes aš kažkaip visgi sugebėjau iš savęs išspausti kelis gramus populiacinio segmento, ir mes jį pavadiname Hansu, Hanseliu, tada tai aš jau jaučiuosi pradėjęs naują gyvenimą, pradėjęs eiti naujo gyvenimo pirmus žingsnius, jaučiu begalinę laimę ir dėkingumą, ypač profesorei Singelhard. Ir kitiems. Ir mano naujai sutuoktinei Hildai. Ir mano pirmagimiui Marse Hansui, kuris, be viso kito, tai yra kad geltonplaukis, nepaprastai gražus, dar ir 51 cm ilgio, vos ne motinos ūgio, tai reiškia, kad bus pirmas normalus ir aukštas berniukas Marse, toje liliputų planetoje, kurioje, kaip man sakė Hilda ir kiti marsiečiai, kurie tą tiksliai žino, tai yra faktas (VFR), gyvena Dievas su savo sūnumi Jėzumi ir iš čia tvarko visus žemiškus reikalus, ir su kuriais galbūt aš irgi susitiksiu, jei tik būsiu pasirengęs dvasiškai tam svarbiam susitikimui.
Kaip gerai, kad aš vis tiktai čia atsikrausčiau.