Tikėjau netikėjau, kad kažkur esi,
bet viltį didelę ir šviesią aš turėjau.
Žvelgiau į tolį ir mačiau lyg debesy —
tava daina į šviesą skriejo.

Tikėjau netikėjau savimi,
meldžiausi aš mediniam savo dievui.
Skrajojo angelas baltais sparnais,
ir aš ėjau basa per baltąją ramunių pievą.

Tikėjau netikėjau tavimi,
tik laukiau tos minutės stebuklingos.
Kaip netikėtai aš tapau vėl savimi,
svajojau vėl gyvent laimingai.

Tikėjau netikėjau ir staiga
per visą naktį lijo žvaigždėmis.
Drugelis margas, paliečiau ranka,
o jis staiga pavirto tavimi.

Tikėjau netikėjau, tik saldžiai juokiaus,
sakiau, gyvenime tokių stebuklų būna?
Žvelgei tu į mane mėlynom akim,
ir tavo žvilgsnis į mane užkliūna.

Tikėjau netikėjau, bet dabar žinau,
tikėjau ir tikiu, žinau --- tikėsiu.
Dėkoju angelui, kad su manimi
Jis skrido su daina į meilės šviesą.