Ne lyg banga užplūstu ir atplūstu,
Kad nenugirdyčiau aistringais svaiginiais,
Kad pasiilgtumei, pajustumei, kaip tuščia,
Kada manęs šmėžuojant nematei,
Kaip verčia krūptelėti nelankytos stotys,
Kai pamanai, jog ten gal gyvenu
Ir nevalingai rūpi rėkti, šokti, ploti
Arba tiesiog atgult ant akmenų,
Ar naktį ištisą stebėt skaisčius žvaigždynus
Lyg būtų jonvabalių spiečius tamsoje,
Arba svajot lyg šaknį užauginus
Kvapų tirštų pritvinkusiam sode...
Net ir skubrus reikmių kasdienių ritmas
Nenumaldys pulsavimo bangos — 
Keisti ženklai tau palei kojas ritas,
Jas liesdami, kutendami vos vos.
Nebėgi. Lauki.Baimės anei kvapo,
Tiktai pagunda nerti ir nuskęst.
Aš atsitraukiu, kad atgautum kvapą,
Nes kuo gyvesnio reikia man tavęs.