Naminė duona
Atriekiau naminės duonos riekę
skalsią, orią ir gardžią.
„Koks ilgas tavo kelias
ant mano stalo“, –
ataidi žodžiai garsiai.
Ant klevo lapo gelsvo, ajero ilgo
sugulę kepalėliai ilsisi,
laukia palaiminimo motulės
prieš kelią didį.
Naminė duona.
Senolių, protėvių ir mūsų numylėta,
pašventinta, kepta su meile,
lyg pakylėta Ostija, lyg pakylėta.
Tegul riekelę šventą
liečia geros rankos,
o lūpos taria tik šventus žodžius.
Medaus lašelis, tekantis pro šalį,
per duoną laikančius pirštus.
Ar gali būt geresnis kąsnis,
ar gali?
Naminė duona ant balto lino.
Stiklinė pieno. Akys sužino,
Akys pamato –
per rugių lauką keliauja vėjas.
Ir sėja, ir pjauna rugį artojas.
Naminė duona ant mūsų stalo
sulauks rytojaus.