* * *
Atoslūgiu kvepia Ruduo:
Jo pageltę skruostai,
Paraudusios akys,
Pažliugę sapnai
Ir naktis paliekančios žvaigždės,
Ir duris užtrenkę žiogai...
Galbūt todėl Jis vakarais tamsiais
Į langus belsis pirštais
Paliegusiais, sužvarbusiais, drėgnais...
Ieškos ramybės paveiksluose lietaus
Ir pilkumą dangaus mėgins suplėšyt...
Nežinau.
Tik Rimstantis Gyvenimas vis vien šypsosis,
Apsikabinęs šiltą arbatos garą...
Tupėdamas po antklode...