Kam reikėjo primint,
Aukso dulkėm kaip sąla rugpjūčio vidurdienis?
Pašalventam ryte 
Balzgani atminimų gaisai.
Aš kol kas dar aviu 
Užkeiktom geležinėmis kurpėmis.
Taip, atbėgčiau basa,
Betgi nieko tu man nesakai.
Saujoj meiles vartai,
Lyg tai būtų senų spynų raktai.
Būt nenoriu tarp jų
Ištepta peršuliais praeities.
Pamaniau — nebylys,
Pasirodo, ir kurčias, ir aklas,
Jeigu leidi dabar
Raktų ryšuliui garsiai žvangėt.
Atkerėjai? Ir kas?
Ant manęs aukso dulkės rugpjūčio,
Bet ne tau atrakint
Kraujy giedančias būtas aistras.
Man ateit pas tave
Ne užkeiktosios kurpės bekliūva —
Negaliu jaunumės
Po rūdijančiais lapais atrast.
Neliūdėk. Juk bandei.
Sugraudinta mintis atitirpo.
Sniego drobė balta,
Šliūžės, pėdsakai lyg nuodėmė.
Aukso dulkės many
Tarsi cukrus arbatoj ištirpo.
Kada žadas sugrįš,
Mano vardo tiesiog neminėk.