Ištverti gyvenimą (3)
Agota neskuba nueiti, šypsosi savo mintims į kažką įsižiūrėjusi – apleistam gėlyne tarp pernykščių žolių ir pajuodusių nužydėjusių gėlių stagarų stirkso du akmenys, vienas aukštas, juodas, pakumpęs, kaip žmogus, einantis prieš vėją, jo paviršius rievėtas, primena raukšlių išvagotą veidą. Antras mažesnis, rausvas, aptakus, atrodo, nori, tik nedrįsta atsiremti į pirmąjį. Tas, kas sustatė tuos akmenis, permanė jų dvasią – tai gyvenimo vėjų blaškytas, bet neįveiktas vyras ir lengvabūdė, linksma moteriškaitė. Agota dar atsimena gydytoją Petrą, mažą, ligotą, negražų, mylėjusį akmenis ir gėles, greičiausiai tai jis sustatė tą kompoziciją. Greta akmenų drauge su žolėmis žiedus kelia tulpės, dygsta vešlūs vienadienių kuokštai, jau žydi sniegenos. Agotai staiga pasivaidena praeitis – tai juk čia, prie to gėlyno, tuomet buvusio tvarkingo, išpuoselėto, ji sutiko Polio motiną, Danutę, laimingą, švytinčią:
– Laukiuosi! Aš laukiuosi! – pratrūksta nesutramdomu džiaugsmu, rodos, negali nešaukti kiekvienam sutiktam, neskelbti visam pasauliui.
Paskui įsižiūri į Agotą, tuomet dar dirbusią gydytoja. Džiaugsmas Danutės veide gęsta, tarsi būtų užslinkęs juodas debesis, ji nedrąsiai palinksta į priekį, lyg prašytųsi apkabinama, paskui nelaukusi pati puola Agotai į glėbį ir graudžiai, vaikiškai pravirksta, o ši nežino, ką sakyti, tik glosto gražius, juodus jos plaukus ir netikėtai pastebi – jau su prožile. Rauda aprimsta.
– Ką man daryti? – tiriantis, klausiantis žvilgsnis laukia tiesos, lyg nuo Agotos atsakymo priklausytų gyventi ar mirti. Kam? Kūdikiui ar motinai? Abiem? Agota susikaupusi tyli, didelis rūpestis niaukia veidą. Mąsto – o kas man davė teisę spręsti? Nuspręsti teks pačiai Danutei, tik jos žodis bus galutinis ir neskundžiamas. Jei ji suklys, klaidą ištaisys lemtis.
Kada tai buvo? Rodos, vakar, tik ne pavasarį, o vasarą, Agota aiškiai atsimena – vienadienės jau žydėjo ir gėlynas buvo tvarkingai prižiūrimas, nebuvo to apleistumo jausmo. Užtektų paklausti Polio, jis tikrai žino, kiek jam metų. Tik kad jiedu niekada nėra kalbėjęsi – keista, užaugo vaikas greta, o jai niekada nekilo mintis sustoti, pakalbinti. Kaime visi vienas kitą pažįsta ir viską apie vienas kitą žino, nesvarbu, jei ir nesikalba. Ir dabar Agota neabejoja, kad Polis žino, kas ji tokia. Įdomu, ko jis stabtelėjo prieš įeidamas į senąjį namą. Ką norėjo pasakyti, ko paklausti? Kodėl neišdrįso prieiti?
Nuo ano Motinos dienos sekmadienio jau praėję nemažai metų. Dabar Agota jau nebedirba, turi daug laiko. Paradoksas, fikcija – laiko ji beturi visai nedaug ir jo kasdien mažėja, bet kadangi nebeturi pareigų, reikalų ir visas laikas, visos dienos ir visos naktys, priklauso jai, atrodo, kad jo daug – dienos pasidarė ilgos, dar ilgesnės nemigos naktys. Dažną dieną, o tai ir naktimis, ji valandų valandas sėdi prie savo namo, „priebučio svetainėj”, užsislėpusi už didžiosios tujos, klausosi kaimo garsų, klaidžioja atsiminimuose ir aiškiai jaučia, koks jis materialus – laikas – tirštas, tekantis kaip urduliuojanti šaltinio versmė, negrįžtamai praeinantis, bet išliekantis, kaskart atnešantis ką nors nauja. Kartą jai taip besėdint, besekant tą laiko tekėjimą, savo žaisminga, svyruojančia nuo kulno iki pirštų galiukų eisena į kiemą pasuka Polis ir pasisveikinęs tik galvos linktelėjimu, atsisėda ant mažo krėsliuko šalia jos patogaus krėslo – didelis, mielas Pinokis. Jau ne jaunikaitis – vyras. Agota tyli, neskubina. Tyli ir Polis.
– Jūs pažinojot mano mamą? – virpteli balsas tariant tą „mamą“. Ir nelaukdamas atsakymo priduria:
– Noriu žinoti. – Patogiau atsiremia į sieną, pasirengęs klausyti, įsitikinęs, kad jam nebus atsakyta.
Agota kažkur nutolsta, jos čia nebėra – nebemato savo kiemo, negirdi paukštuko giesmės tujos tankmėj, pamiršta apie Polio buvimą. Tyla klampi, bet nežeidžianti – žadanti, kalbanti. Šį kartą išeina ne į savo, į kitų žmonių, kažkada buvusių šalia, gyvenimus ir netikėtai skaudžiai pajunta – nebėra, viso didelio gyvenimo klodo nebėra, daugelio žmonių, aplinkybių, o Polis, kažkaip išlikęs, žmonių gerumu nepražuvęs liaunas medelis savaiminukas, tarsi be šaknų, tarsi iki jo nieko nebūtų buvę, viskas prasidėję nuo tada, kai jis atrado save pasaulyje – vieną, paliktą. Agotai tas supratimas kažko užspaudžia gerklę, gal dėl to, gal nuo ilgo tylėjimo gergždžiančiu balsu prataria:
– Tai išnykęs pasaulis, – ir tik po kurio laiko jau švelniau priduria, tarsi paglosto: – Poli? Kas gali pažinti kitą žmogų? Ilgai reikėtų kalbėti. Tu viską žinai, tik neatsimeni – močiutė Marija tau viską išpasakojo pasakom, išdainavo lopšinėm, tik tu buvai per mažas, kad atsimintum. Tai yra tavy.
Jų žvilgsniai susikerta, nė vienas neskuba nusukti akių, Polis todėl, kad nori žinoti, ar galima Agota pasitikėti, o ši todėl, kad nori perprasti, ko vertas tas jaunas žmogus. Pagaliau Agota atsidūsta ir išeina į praeitį, nusivesdama už rankelės mažą berniuką, koks buvo vaikystėj jos atminime – plonom kojytėm ir didele nosimi, gerą ir patiklų, į pasaulį iki jo, tą, kurio atėjęs Polis neberado, nes jis išnyko pirma, negu šis galėjo jį pažinti, o tas pasaulis, kuriame buvo paliktas vienas, yra visai kitas, jis tiesiog yra, didelis, tuščias ir svetimas, kartais geras, bet dažniau žiaurus ir neteisingas, o dažniausiai abejingas, ir niekas, jis jautė, niekas nesako jam tiesos apie praeitį. Polis ir nekausia, bijo išgirsti kažką baisaus, ko paskui, jau sykį išgirdęs, nebegalėtų nežinoti. Nes kodėl žmonės slėptų, jei tai nebūtų bloga?
Kiekvienas žmogus gimdamas ateina į savo laiką – lemtis atžymi jam skirtą atkarpą nuo pirmo įvykio, kurį atsimena ar tariasi atsimenąs, iki paskutinio atodūsio, atsitiktinumas nubrėžia gyvenimo kontūrus, nuspalvina jausmais, parenka namus, mylinčius, piktus ar abejingus supančius žmones, draugus ir priešus, o galimybė rinktis smulkmenose sukuria iliuziją, kad yra laisvas, nors iš tiesų kiekvienas įkalintas savam laike.
Agotos pasakojimas ilgas ir nerišlus, trunka ne vieną vakarą ir ne du, Polis ateina nepranešęs, tiesiog pasuka į kiemą, užmatęs ją ant priebučio. Tarsi nesupratusi, kad jam svarbu išgirsti savo šeimos istoriją, Agota dažnai kalba visai apie ką kita, bet jis klausosi, jausdamas, kad viskas kažkaip susiję. O jei ir nesusiję, jam įdomu, jaučia, kad tai svarbu pačiai Agotai, ir todėl nenori blaškyti jos minčių, kantriai laukia, kada paminės ir jo artimuosius. Kartais jiedu tiesiog šnekučiuojasi, apie viską, ir tada jau daugiau pasakoja Polis, ko niekam nėra pasakojęs; laikas neprailgsta.